Mylėti žmogų ir būti pasmerktai gyventi su juo kaip su draugu, su kuriuo tiktai daliniesi bendru stogu ir išlaidomis, – labai skausminga.
Dažniausiai sekso nebuvimu skundžiasi vyrai. Patikėkit, būna ir atvirkščiai...
Aš mylėjau savo vyrą. Ne vienerius metus jis man buvo viskas: protingas, sumanus, išsilavinęs.
Dar iki vedybų jis mėgavosi manimi ir seksu – bent jau man taip atrodė. Jaučiau, kad jį užvesdavau. Arba... jis tiesiog sumaniai tai suvaidindavo.
Praėjus gal porai metų po vestuvių kartą jis netikėtai prisipažino: „Niekada nesupratau, kodėl taip aukštinamas seksas ir jo svarba.“
Gaila, kad jis apie tai nieko nesakė anksčiau, kai mes tik pradėjome susitikinėti...
Jo susidomėjimas seksu išnyko beveik iškart po vestuvių. Vestuvių naktį tarp mūsų nieko neįvyko, o ir per medaus mėnesį vyras beveik nesidomėjo intymumiu gyvenimu.
Kaip ir daugelis atstumtųjų, dėl to kaltinau save. Atrodė, tarp mūsų viskas būtų gerai, jei būčiau lieknesnė, gražesnė, elgčiausi seksualiau, jei būčiau labiau linkusi į eksperimentus lovoje...
Man niekada neatėjo į galvą, kad aš ištekėjau už vyro, kuriam paprasčiausiai nereikia sekso.
Perskaičiau daugybę straipsnių apie tai, kaip atgaivinti norą mylėtis. Sėmiau patarimus, ėmiausi iniciatyvos lovoje. Išleidau nemažai pinigų seksualiems apatiniams. Mokiausi gaminti afrodiziakiškus patiekalus, rengiau romantiškas vakarienes.
Prisipažinsiu – sykį net apsirengiau kaip pornožvaigždė. O jis liko abejingas... Nesuveikė nė viena kita gundymo strategija.
Penktaisiais mūsų santuokos metais įtikinau vyrą apsilankyti pas urologą. Grįžęs iš susitikimo su gydytoju, jis piktokai man metė: „Išrašė viagros. Dabar būsi patenkinta?“
Tą akimirką supratau, kad mūsų santuokai galas. Išsiskyrėme po metų.
Vyro nenoras intymiai bendrauti su manimi ne tik sugriovė pasitikėjimą savimi, bet ir paskatino depresijos išsivystymą. Būdama turbūt gražiausio amžiaus, kiekvieną dieną jaučiausi atstumta ir kalta dėl to, kad nesu pakankamai gera savo vyrui, nesu geidžiama.
Ir tik gerokai vėliau atėjo supratimas, kad ne aš turėjau stengtis pakeisti save visus šiuos metus, o jis įvertinti savo požiūrį į intymumą, jo svarbą, pripažinti, kad tai problema, ir kreiptis į specialistus.
Bet net ir tai žinodama aš vis dar neturiu atsakymo į klausimą, kaip būčiau galėjusi išspręsti šią situaciją mūsų šeimoje.
Tik žinau vieną dalyką: niekam nereikėtų kartoti to, ką dariau aš – dėl visko kaltinti save.
Galite padėti mylimam žmogui, jei jis nori, kad jam padėtumėte. Tačiau jūs negalite visko išspręsti, nes nesate pagrindinė šios problemos priežastis.
Tai tinka ne tik kalbant apie seksą. Nepamirškite to.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
