Tačiau jau kurį laiką puoselėjau svajonę apsilankyti Šventojoje, pagyventi tuose senoviniuose mediniuose nameliuose, kuriuose su tėvais prabėgo mano gražiausios vaikystės vasaros. Žinote – su metais tokiems dalykams atsiranda nostalgija ir panašiai. Be to, šiais metais siaučia Covid-19. Svajonė pati prašosi būti įgyvendinama.
Išsinuomoti norėjau tradicinį Šventosios namelį, kuris nelabai ir pasikeitė nuo mano vaikystės laikų. Vyras su vaikais į mano užsidegimą apsistoti namelyje žiūrėjo gana skeptiškai, tačiau nesipriešino. Anksčiau mums teko nakvoti ir palapinėse, ir po atviru dangumi – esame pratę ilsėtis visokiausiomis sąlygomis, prabangūs viešbučiai tikrai nėra būtinybė geram poilsiui.
„O dabar dar vintažas „ant bangos“ – bus jėga grįžti į savo vaikystės laikus“, – bandžiau įtikinti savo šeimą.
Medinių namelių kainos internete – nuo 5 eurų. Tačiau pasiskambinus paaiškėjo, kad realybėje kainos kitokios nei skelbimuose, ir mano svajonė gerokai pabrangsta.
Taigi, viena nakvynė mediniame namelyje be patogumų Šventojoje dviem suaugusiems ir dviem vaikams – 30 eurų. Mes norime apsistoti savaitei, taigi, už šešias nakvynes keturiems asmenims 180 eurų. Bet tualetas ir dušas bendri, reikia eiti per lauką ir dalintis su kitais poilsiautojais.
„O kiek bus su patogumais namelyje?“ – perklausiu pamačiusi surauktas vyro ir vaikų nosis.
Namelis su patogumais – 60 eurų para. Šešios nakvynės – 360 eurų. Na, brangoka, pagalvoju, kaip už vėjo perpučiamą medinuką su virduliu. Praėjusiais metais Juodkrantėje mes trijų kambarių butą su indaplove ir drabužių skalbykle bei erdvia terasa už 35 eurus parai nuomojomės.
Tiek to, nebesimėtom, važiuojam! Turėsim vintažines atostogas kaip tikri hipiai. Ar šiuolaikiškai sakant – hipsteriai.
Deja, bet nušvitimo Šventojoje mes nepajutom. Senoviniai nameliai prisiminimuose atrodė kur kas jaukesni nei realybėje. Nors bandžiau įtikinėti šeimyną, kad tai – tikra autentika, net užuolaidos dar tokios, kaip senovėje kabo! Ir šildytuvas vintažinis – tik, gaila, nuo tų laikų turbūt daugiau ir nepajungtas.
Prie jūros pasitaikė vėjuotos dienos, apsiniaukę ir dar protarpiais lijo. Nuotaikos tai nepridėjo. Sušalom ne tik lauke, bet ir namelyje. Aišku, patys kalti, kad egzotikos norėjome. Galėjome nuomotis erdvų ir šiltą butą su visais patogumais.
Laikas namelyje prastu oru labai prailgo ir dėl kaimynystės. Vietoj saulės palydėjimo sėdėjom namelyje. Pasiėmėm stalo žaidimų. Manėm, pažaisti bus smagu.
Kur tau – kaimynams gretimuose nameliuose daug smagiau buvo. Savo džiugesiu, nuomone apie valdžią, keiksmais ir mėgstamiausiomis dainomis jie dalinosi taip garsiai ir ilgai, kad nemiegojo turbūt visa Šventoji iki paryčių. Todėl iš ryto galvos skaudėjo ne mažiau nei kaimynams, nors nė lašo negėrėme.
Dar blogiau buvo išėjus į miestą prasiblaškyti. Negalėjau patikėti tuo, ką matau. Žmonės atrodė nedraugiški, susikaustę, susireikšminusiais veidais, tarsi laiko mašina atkeliavę iš gūdžių 1994-ųjų.
Vakarais padauginantys alkoholio ir važinėjantys pravirais automobilių langais, tarsi bandantys išgąsdinti, įbauginti, siųsti agresyvią žinutę. Vaikštantys neblaivūs. Ne tik paaugliai, bet ir žmonės su šeimomis, su mažais vaikučiais.
Seniau maniau, kad poilsį Šventojoje žmonės renkasi dėl žemų kainų. Ne visi juk uždirba poilsiui Karibuose. Tačiau kainos Šventojoje tikrai nėra skirtos varguoliams. Supratau, kad visa bėda yra ne piniguose ar senuose nameliuose.
Vaikštant po miestelį ir stebint sutiktus žmones, jų pramogas, susidarė įspūdis, kad atostogauja ten sovietmečiui (o gal jaunystei?) nostalgiją jaučiantys vyresnio amžiaus žmonės. O dabar ten ilsisi ir su savo atžalomis atvažiavę jų pačių užaugę vaikai. Kaip padariau ir aš su šeima.
Tačiau labai pasigailėjau, nes supratau, kad per tiek metų aš per daug pasikeičiau, o miestelis – ne. Ir ten poilsiaujantys žmonės nenori keistis. Jiems tai patinka, todėl jie ir važiuoja į Šventąją.
Todėl Šventoji ir nesikeičia, nes yra šimtai, tūkstančiai lietuvių, kurie mėgaujasi senų laikų nostalgija. Ir kol tokių bus, tol stovės mediniai namukai, tol skambės iš automobilių salonų tos baisios dainos, tol apsvaigę poilsiautojai rėkaus po langais.
Su šeimyna savaitės neišbuvome. Susipakavome daiktus ir bėgome namo jau po dviejų parų. Manau, kad artimiausius 30 metų ten vėl nevažiuosiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
