Kadaise buvau gražiausia, geidžiamiausia, idealiausia. Dieną, kai susipažinome, iki šiol vadinau (pabrėžiu – vadinau) laimingiausia savo gyvenime, nes sutikau savo svajonių vyrą.
Susilaukėme dviejų vaikų, įsikūrėme jaukiame bute, gyvenome gražiai ir darniai.
Bet visa, kas gražu, praėjo. Šiandien aš klausausi priekaištų.
Šlaunys per storos, pilvo preso nėra, o užpakaliukas galėtų būti stangresnis. Taip taip, tai apie mane!
Viskas prasidėjo nuo lengvų juokelių ir pašaipėlių apie „išaugtas“ sukneles. Iš pradžių dar abu juokaudavome, kad pilvukas ne nuo bandelių, o bandelėms (perfrazuodami vyrų mėgstamą posakį, kad pilvas ne nuo alaus, o alui).
Po dviejų gimdymų ir vaikų auginimo namuose aš priaugau papildomus 9 kilogramus, tačiau mano akimis, tai nėra tragedija.
Nesilaikau griežtų dietų ir suprantu, kad mano figūra nebėra mergaitiška. Sulaukusi 40 metų negaliu sau leisti vaikščioti su šortais, kuriuos dėvėdavau būdama 25-erių.
Tačiau užuominos apie ne visai idealią mano išvaizdą ėmė dažnėti. Ne kartą prikišo – tu ne tokia liekna, kaip prieš penkiolika metų.
Moterys, atsakykite, ar galima į tai ramiai reaguoti?
Kartą jis tarsi tarp kitko pagyrė mūsų draugę, bendraamžę draugo žmoną, kuri keturis kartus per savaitę lankosi sporto klube. Maždaug, kokia ji šaunuolė, kad prisižiūri. Ir tau niekas netrukdo pradėti treniruotis, pridūrė.
Arba, pamatęs aktorę televizijos laidoje, šaukia: „Ateik, pažiūrėk, kaip gerai atrodo! O juk tavo metų, ir vaikų turi!“
O vienas įvykis prie ežero iš viso buvo viršūnė. Guliu ant žolytės, deginuosi, plepam su drauge. Prieina mūsų vyrai, maniškis prigula šalia, tekšteli man per šlaunis ir sarkastiškai lepteli: „Kokios leškos!“
Vos neapsiverkiau iš gėdos. Tai juk įžeistų kiekvieną moterį! Gerai, kad pritarėjų nesulaukė – draugų pora apsimetė, kad negirdėjo.
Kiek vėliau jis pradėjo sakyti, kad man reikia keisti šukuoseną, o dar vėliau atėjo ir spintos eilė: pasirodo, rengiuosi senamadiškai. Žodžiu, kone sąrašą sudarė, ką manyje reikia pakeisti.
Norėčiau paklausti: jeigu jau pertvarkai mano spintą, kada tau pavyko baigti stilistų kursus? Nemanau, kad lankaisi mados savaitėse ir dizainerių parduotuvėlėse – tiesiog savo galvoje susikūrei geidžiamos moters įvaizdį pagal reklamų plakatus ar siužetus.
Ir čia man iškilo klausimas: ar žinai, kad gražuolių manekenių ar aktorių nuotraukos dažniausiai yra fotošopo rezultatas? O norint sukurti svajonių figūrą, reikia ne vienerius metus praleisti sporto klube, išleisti ne vieną tūkstantį eurų ir dar turėti besąlygišką artimųjų paramą, kad neatsisakytum to, ką pradėjai.
Mielasis, duok man porą tūkstančių per mėnesį, pasamdyk auklę, virėją ir mokytoją vaikams, ir aš neišlįsiu iš sporto klubų, grožio salonų ir parduotuvių, o tada vakarais džiuginsiu tave gundančia figūra.
Bet gerai. Tarkime, įvykdysiu visus tavo prašymus: sulieknėsiu, nusikirpsiu ir nusidažysiu plaukus, apsirengsiu kaip nori. Ar pagalvoji, kas bus, jei ir tuomet tau nepatiksiu?
Pasakysiu, kaip aš visa tai suprantu. Tik bijau, kad tau mano nuomonė nepatiks.
Kai susitinki savo sielos draugą, tikrai nesvarbu, kokia jo akių ar plaukų spalva. Kuo jis apsirengęs ar apsiavęs. Su pilvuku ar raumenų „kvadratėliais“.
Su sielos draugu gerai jautiesi bet kokiose situacijose. Su juo būti vienoje erdvėje taip pat komfortiška, kaip jautiesi tarsi būtum vienas. Kai gali bendrauti nejausdamas baimės, kad kitas tave užgaus, įžeis, pažemins ar atstums.
Ir jei kitas pradeda ieškoti, ką tavyje reikėtų pakeisti, tuomet vertėtų pagalvoti: ar tai tikrai tavo antroji pusė?
Man regis, aš turiu apie ką pagalvoti...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
