Viso to turbūt nebūtų įvykę, jeigu būčiau žinojusi tai, ką žinau dabar. Tad noriu papasakoti savo istoriją, nes dabar jau tikrai žinau – mes nesame vieni, susidūrę su tokia problema. Tokių žmonių yra labai daug, ir galbūt mano pasakojimas kažkam padės laiku priimti reikiamus sprendimus.
Pradėsiu nuo to, kad pardavėme namą. Su vyru užauginome ir į gyvenimą išleidome abu savo vaikus, tad nutarėme: namas mums per didelis, parduodame šį ir ieškosime mažesnio būsto.
O kol dairysimės savo, nuomosimės vieno kambario butą. Nesame tokie turtuoliai, kad nepardavę namo galėtume iškart nusipirkti kitą.
Mums pavyko sėkmingai parduoti namą, susirasti butą nuomai, pradėjome kraustytis.
O tuomet kilo viena problema: nors didžiąją dalį baldų, kaip sutarta, palikome naujiesiems namo šeimininkams, nutarėme pasiimti keletą baldų kaip šeimos relikviją. Tarp jų – seną iš močiutės paveldėtą komodą, senovinį didžiulį rašomąjį stalą, pagal specialų užsakymą pagamintą veidrodį, dar keletą širdžiai mielų baldelių.
Kur juos laikyti? Nuomojamame bute ir taip nėra kur apsisukti, o Kaune giminių neturime.
Čia į pagalbą pasišovė buvę kaimynai, su kuriais šeimomis tarsi giminės bendravome. Sako, yra vietos garaže – ramiai palikite tuos baldus.
Apsidžiaugėme, žinoma, ir sukrovėme viename garažo kampe savo mantą. Dar pajuokavome apie nuomos mokestį ir išsiskirstėme.
Kartkartėmis susitikdavome, nes, kaip minėjau, artimai draugavome – tai pas juos, tai mieste kur nors susibėgdavome.
Praėjo gal du ar trys mėnesiai, ir staiga – skambutis. Buvusi kaimynė, kiek pakalbėjusi apie orą ar bites, staiga ėmė kažką mygti apie mūsų baldus, neva jos vyras erzinasi dėl užimto garažo, kelia dramas, nes jam ten skubiai reikia kažką susidėti – gal bulves, gal padangas – nesupratau, bet žodžiu – tiesiai šviesiai paprašė išsikraustyti.
O kur? Mes dar neturime savo buto. Tiksliau, jį radome, bet namas vis dar statomas. Net apsiverkiau iš apmaudo.
Kaip tik tuo metu viešėjome pas draugus. Pamatę mano veidą, puolė klausti, kas atsitiko. Papasakojau, kad per kelias dienas reikia rasti vietą, kur sudėti mūsų baldus.
Pagalba atėjo net neprašyta – draugai pasisiūlė priglausti mūsų mantą. Apsidžiaugėme, žinoma, ir jau kitą dieną viską pervežėme.
Beje, išsikraustymas iš kaimynų nebuvo malonus nė vienai pusei – vyras net nepasirodė, o kaimynė buvo sutrikusi. Matėsi, kad ir jai nėra maloni ši situacija. Bet juk ne aš pas juos įsikrausčiau – patys pasisiūlė. Ir žinojo, kad susirasti naują butą tikrai neužtruks trumpai.
Bet bėda, kaip sakoma, po vieną nevaikšto. Toliau gyvename nuomojamame bute.
Ir štai neseniai sulaukiu skambučio iš bičiulės, priglaudusios mūsų baldus. Mūsų paprašo išsikraustyti! Nes kažkas kažkam nebepatinka, kliūva ir taip toliau ir panašiai. Net nenorėjau klausyti – buvo bloga vien nuo tos žinios.
Dvi dienas su vyru neradome vietos, vaikščiojom kaip žemę pardavę. Skaudžiausia, kad draugai, kurie teigė mus puikiai suprantantys ir netgi smerkė mūsų buvusius kaimynus, kaip šie išdrįsę mus išmesti, pasielgė taip pat – tiesiog kaip skuduru per veidą! Jų akibrokštas buvo dar skaudesnis.
Kur mums pasidėti baldus? Kad būčiau žinojusi, kiek vargo jie pridarys, gal visai nebūčiau jų ėmusi?
Iš nevilties puoliau ieškoti internete, kur saugoti daiktus ir – o Dievai! – pasirodo, teikiama tokia paslauga.
Yra ne viena įmonė, kuri teikia daiktų sandėliavimo paslaugą, bet iš tų nervų nesigilinau, kuri geresnė ar pigesnė – tiesiog paskambinau tiems, kurių skelbimą internete aptikau pirmiausia. Fantastika! Atvežėme daiktus, vyras su pagalbininkais sukrovė juos ant palečių, apvyniojo specialia plėvele, keletą smulkesnių daiktų sudėjo į dėžes, ir viskas. Baigta.
Negaliu suprasti, kodėl iš karto neieškojome tokio būdo savo daiktams saugoti?! Tikrai ne šimtus kainuoja, ir žymiai mažiau nei mūsų nervai.
Beje, pleptelėjusi su saugyklos administratore negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jos. Pasirodo, tokios istorijos, kaip mūsų, kai draugai ar net giminės pasiūlo pasaugoti daiktus, o vėliau paprašo juos išsivežti – jai jokia naujiena. Iš klientų ji girdėjo ne vieną panašią istoriją. Pasak administratorės, net geriausi draugai dėl to susipyksta. Matyt, svetimi daiktai anksčiau ar vėliau ima erzinti žmones.
Dabar, kai jaučiamės ramūs ir saugūs dėl daiktų, bandau iš to, kas įvyko, išspausti pliusų, tai yra, pliusais paversti visus minusus.
Ir man pavyko: gal ir gerai, jog taip nutiko. Sužinojau, ko verti mūsų draugai, o antra – džiaugiuosi galėdama įspėti kitus: savo daiktais rūpinkitės patys, neužkraukite jų kitiems, net jei ir labai maloniai jums siūlosi padėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
