Daug metų nebendravome, nes jis dar mokykloje pradėjo draugauti su kita panele, susituokė, susilaukė vaikų ir išsikraustė gyventi į kitą miestą.
Tačiau vieną dieną po kelerių metų sulaukiau jo skambučio, kviečiančio susitikti – jis kaip tik atvykęs į gimtąjį miestą su reikalais, tad pamanė, kodėl gi nepakvietus prie kavos puodelio paplepėti senos bičiulės.
Aš mielai sutikau, nes kadaise buvau jį kaip reikiant įsižiūrėjusi. Aišku, tada abu buvome mokyklinukai, paaugliai, į viską žiūrėjome kitomis akimis. Todėl buvo labai įdomu pamatyti, kaip tas žmogus atrodo dabar, kuo ir kaip jis gyvena.
Neslėpsiu – į pasimatymą ėjau pasišokinėdama. Susitikę daug kalbėjomės. Gal kokias keturias valandas. Vaikščiojome upės pakrante, gėrėme kavą ir pasakojome vienas kitam, kas nutiko mūsų gyvenimuose per tą laiką, kai nebuvome kartu.
Jis susilaukė dviejų vaikų, tačiau šeimos idilės sukurti tai nepadėjo. Su žmona santykiai pašlijo. Abudu kalbasi apie skyrybas, kartu nebemiega...
Po pirmojo nekalto pasimatymo buvo kitas. Dar vienas pasivaikščiojimas, prisilietimas...
O dabar jis dažnai atvažiuoja pas mane naktimis, įtikinęs žmoną, kad jam – naktinė pamaina.
Neištvėrusi kartą paklausiau, kodėl po tiek metų man paskambino? Silpnumo akimirką juk galėjo nueiti į barą, klubą ir užkalbinti kokią nepažįstamą merginą. Kodėl prisiminė mokyklos laikų simpatiją?
Žinote, ką jis man atsakė? „Žmona man visada apie tave primindavo“, - paaiškino jis. Pasirodo, kai tik jiedu susipykdavo, ji visada prikaišiodavo mane. Nors anuomet tarp mūsų net nebuvo rimtos draugystės. Tik keli vaikiški pasimatymai su keliais aistringais bučiniais mėnesienoje.
Aišku, anuomet man buvo gaila, kad jis nieko nesakęs vieną dieną mokykloje pradėjo vaikščioti už rankučių susikibęs su kita mergina, kuri vėliau tapo jo žmona bei vaikų motina.
Tačiau paauglystė juk toks laikas – ašarų ant pagalvės ilgai neliejau, greitai susiradau kitą vaikiną, iš naujo įsimylėjau ir viską pamiršau.
Tik po daugelio metų sužinojau, kad šią trumpą meilės istoriją pamiršau tik aš viena. Mano buvusio vaikino mergina ją ilgai nešiojosi su savimi ir niekaip nepaleido. Ji tiek metų nuodijo savo santykius!
Dabar suprantu – žmona pati kalta, kad vyras negalėjo manęs pamiršti. Toks elgesys ir atviliojo jį į mano glėbį po daugelio metų.
Savo istorija noriu visoms moterims priminti: mes kartais pačios sau esame didžiausios priešės.
Nenuodykite pykčiu ir pavydu savo vyrų, neprikaišiokite tariamų meilių, nes vieną dieną žodis gali tapti kūnu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
