Tačiau šiemet mūsų šeimoje prieš Vėlines kilo aršus kivirčas. Kaip reikiant susikibome su anyta. Vyras sako, kad tai, ką pasakiau, yra šventvagiška. Ir turiu atsiprašyti.
Iš karto noriu pasakyti, kad nepaisant to, jog gyvename po vienu stogu, su anyta sutariama gana gerai. Tik mūsų nuomonės kartais nesutampa. Ji labiau senamadiškų pažiūrų, todėl neretai mūsų nuomonės išsiskiria. Įvairiais klausimais padiskutuojam.
Ir dėl to nesukdavau sau galvos, tikrai nepuldavau niekam skųstis ar rašyti į laikraštį. Bet tik ne šįkart.
Visą savo pensiją ir dar savo sūnaus (tai yra mano vyro) dalį algos anyta išleidžia kapinių priežiūrai. Ar čia normalu? Kasmet giminių kapams sutvarkyti ji išleidžia nesuvokiamas sumas. Net vaistams nepasilieka.
Aš suprantu – tai jos hobis, meditacija, pabendravimas su bočiais. Gerai, kad turi kuo užsiimti.
Bet ne kam kitam, o mums su vyru tenka ją į kapines vežioti gėlių laistyti, kibirus ir laistytuvus vandens tampyti. O šeimos kapų tai ne vienas ir ne trys.
Artėjant Vėlinėms anyta jau prisiplanavo, kaip papuoš giminaičių kapus, kokias gėles ir žvakides pirks, gal netgi užsakys naujus paminklus seniems kapams atnaujinti. Taigi, jos pensijos nepakaks, reikės ir mums piniginę pakrapštyti.
Na ir man čia trūko kantrybė... Rėžiau, ką galvoju. Aš suprantu, kad negalima apleisti savo Anapilin išėjusių artimųjų, reikia rūpintis ir prižiūrėti jų amžino poilsio vietą. Bet kam išleisti šimtus? Juk galima, pavyzdžiui, iškloti plytelėmis, uždengti skalda, pasodinti kokių daugiamečių augalų ar dekoratyvinių medelių, kurie puoštų kapus, bet nereikėtų nei važiuoti ravėti, nei laistyti kas dvi dienas.
Tą laiką būtų galima gyviesiems skirti. Su šeima pasidžiaugti, po parką pasivaikščioti.
Galų gale – už tą sumą anūkams kokį drabužį nupirkti ar paatostogauti prie jūros su šeima išvažiuoti.
Tai išgirdusi anyta pasibaisėjo. Esą jai numirus mano priežiūroje likę jų šeimos kapai bus apleisti, o jau kaip atrodys jos kapas, tai nebeturi žodžių tokiam baisiam vaizdiniui nusakyti.
Vyrui mano žodžiai taip pat pasirodė šventvagiški. Bet aš žiūriu į viską pragmatiškai. Nesam turtuoliai, skaičiuojame pinigus. Dažniausiai apsiperkame dėvėtų drabužių parduotuvėse, maisto prekes renkamės su akcijomis, nukainuotas. Todėl anytos išlaidos kapinių gėlynams labai jaučiamos visos šeimos biudžetui. Mums tai per didelė prabanga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
