Klaipėdos universitete renginių režisūros studijas baigęs vyras, dirbęs didžėjumi, radijuje, televizijoje – buvo matomas visur. „Kai dėl visų bėdų iš ten pasitraukiau, man, matyt, pritrūko dėmesio – feisbuke pradėjau skelbti savo mintis, rašyti apie tai, kaip matau pasaulį, ką jaučiu, kokie mano santykiai su mylimais žmonėmis“, – pasakojo A.Skačkauskas.
Nuoširdumo, šviesumo, lengvo humoro prisotinti rašinėliai netrukus buvo pastebėti – net pačiam Audriui buvo netikėta, kad atsirado nemažai jo sekėjų, o netrukus – ir pasiūlymas išleisti knygą. „Neleisk angelui nukristi nuo peties“ – taip pavadinta knyga pasirodė prieš metus, o jos sėkmę liudija tai, kad ką tik pasirodė ir antroji – „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“.
Tai ne antrasis knygos leidimas, o nauja knyga, kurios nekantriai laukė nuolatiniai Audriaus gerbėjai.
„Matyt, žmonės pasigenda nuoširdžių žinučių, kalbėjimo apie alkoholizmą, kitas priklausomybes, apie požiūrį į gyvenimą ir mirtį“, – kalbėjo A.Skačkauskas. Daugiau apie jį skaitykite čia.
Dalijamės dar viena ištrauka iš pirmosios A.Skačkausko knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties“.
LTV tualetas
Kad televizorius meluoja, pirmą kartą supratau būdamas 15 metų ir sėdėdamas tualete.
1983 m. vaidinau dramos studijoje pas aktorių Albiną Kėlerį. Mūsų vaidinamas spektaklis „Zuikis Puikis“ patiko kažkam iš televizijos ir buvom pakviesti jį įrašyti studijoje Vilniuje. Mano personažas vilkas buvo vienas iš pagrindinių, todėl tikėjausi visasąjunginio populiarmo, klasiokų pavydo ir kuo didesnio pasisekimo tarp klasės, kiemo, miesto, kaimo... mergaičių!
Žodžiu, važiavom į televizijąąąąąą!!! Tais laikais tai buvo kažkoks stebuklas. Na, ne toks kaip į kosmosą nuskrist, bet panašiai kaip gauti nepraplėštą siuntinį iš JAV ar rasti nusipirkti tualetinio popieriaus. Tai va – tas tualetinis popierius ir yra pasakojimo vinis.
Kol darbininkai studijoje statė dekoracijas, mums buvo leista netriukšmaujant apžiūrėti televizijos pastatą ir net kai kurias studijas. Ar nuo gausybės įspūdžių, o gal limonado su bandelėmis man pradėjo streikuoti pilvas. Supratęs, kad viso filmavimo neiškentėsiu, o apsikakojęs vilkas gali sutrukdyti mano tolimesnei aktoriaus karjerai ir populiarumui – staigiai susiradau tualetą ir atsisėdau.
Palengvėjus pradėjau dairytis kokio nors popieriaus (man atrodo, tualetinio tada net televizijoje nebūdavo). Pamačiau tokioje lentynėlėje baltus lapus, prispausdintus įvairių tekstų. Galvoju, dar pasėdėsiu ir paskaitysiu tuo pačiu, nes buvau baisiai žingeidus.
Jau pirmosios eilutės man atėmė žadą. Tai buvo „Panoramos“ vedėjų tekstai. Jei atsimenate to laiko „Panoramą“, tai suprantate, kad beveik kiekvienam lape buvo parašyta apie generalinį sekretorių Andropovą, CK biuro nutarimai, komunistų partijos pasiekimai ir truputi apie žemės ūkį.
Iš pradžių turėjau viltį, kad tuos lapus pamiršo koks diktorius beskaitydamas tualete. Bet kai tokius pat, bet panaudotus pamačiau šiukšlių dėžėje, griuvo mano visos iliuzijos ir apie šviesų rytojų, ir apie „tiesą“ iš ekrano. Juk man atrodė, kad visi tie lapai, iš kurių skaitoma tokia svarbi informacija, yra vos ne šventi, kaip ir patys diktoriai, o čia...
Galiu pasigirti tik tuo, kad išlaikiau savigarbą ir lapų krūvelėje suradau mažiausiai reikšmingus tekstus. Nusivaliau užpakalį su orų prognoze, nes tada dar galvojau, kad joje tiesos yra mažiausia.
Dabar galvoju, kad suklydau... joje tiesos daugiausia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
