Mano istorija gana ilga, pasistengsiu papasakoti trumpai. Prieš 20 metų ištekėjau. Nepaisant smulkių barnių, vedybinis gyvenimas buvo gana vykęs. Mylėjau jį, jis mylėjo mane. Buvome geri draugai, partneriai, meilužiai.
Nepaisant to, nuo savo sutuoktinio saugojau paslaptį – visą tą laiką bendravau su savo jaunystės laikų meile. Su juo mums taip ir nesusiklostė santykiai – viskas apsiribojo keliais pasimatymais ir bučiniais.
Jis išvažiavo studijuoti į kitą šalį, po to vedė. Aš pradėjau draugauti su savo dabartiniu vyru, už kurio taip pat netrukus ištekėjau ir susilaukiau vaikų.
Net ir ištekėjusi nenutraukiau bendravimo su savo jaunystės simpatija, pavadinkim jį Simonu. Susirašydavome gana retai – kartą per pusmetį, kartais rečiau, kartais dažniau.
Tačiau laiškai visada būdavo ilgi ir nuoširdūs. Pasakodavomės apie savo asmenines pergales ir pralaimėjimus, siųsdavome savo šeimos, vaikų, atostogų nuotraukas, guosdavomės ir džiaugdavomės savo šeimyniniu gyvenimu.
Mes visada vienas kitą pasveikindavome su gimtadieniu, Kalėdomis, Velykomis, Valentino diena. Mūsų bendravimas elektroniniais laiškais buvo kažkas tokio... nepaprasto, ypatingo. Laukdavau jo žinučių kaip oro gurkšnio. Simonas buvo mano paguoda, draugas, ramstis, svajonė.
Kadangi į Lietuvą jis grįždavo retai, susitikti su juo niekaip nepavykdavo. Nes arba jis būdavo su šeima, arba aš negalėdavau ištrūkti ir palikti vaikų.
Mes džiaugėmės turėdami vienas kitą ir puoselėjome tą nepaprastą ryšį, apie kurį niekam nepasakojom. Žinojau, kad būti kartu mums praktiškai neįmanoma. Simonas, augęs be tėvo, nenorėjo tokio pat likimo ir savo sūnui. Aš taip pat nebuvau tikra, ar esu pasiruošusi palikti savo vyrą, karjerą, Lietuvą ir keliauti į užsienį.
Taip mes ir dreifavome, buvome pakibę nežinios platybėse ir tiesiog mėgavomės bendravimu per atstumą. Tačiau noras pasimatyti buvo didelis. Svajojau pajusti jo prisilietimo malonumą. Gyvai išgirsti jo balsą.
Svajojau ilgai ir karštai, kol vieną dieną mano svajonė paskambino ir pasakė, kad grįžta su reikalais į Lietuvą. Vienas. Dėl koronaviruso pavojaus šeima liko Airijoje, todėl jis čia praleis šiek tiek laiko be žmonos ir vaikų. Sutvarkęs reikalus jis turės porą laisvų dienų, kurias norėtų praleisti su manimi!!!
Man tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus! Šokinėjau iš laimės, širdis, maniau, iššoks iš krūtinės! Pagaliau aš galėsiu jį apkabinti, užuosti, pajausti.
Reikėjo tai dienai pasiruošti iš anksto. Juk kažką turėjau pasakyti vyrui, kur ir kodėl visam savaitgaliui išvykstu viena. Visam savaitgaliui išvykti nepavyko, bet vieną vakarą iki išnaktų išsiderėjau – prisidengiau, kad reikia pažiūrėti draugės vaikus, kol ji mieste šventė gimtadienį. Tuo metu buvo rugpjūčio vidurys ir žmonės dar laisvai galėjo sėdėti kavinėse.
20 metų laukto susitikimo dienai atėjus buvau devintame danguje. Išskridau pro duris į pasimatymą. Su Simonu susitikome išnuomotame bute. Tačiau susitikus akis į akį viskas buvo visiškai ne taip, kaip mano svajonėse.
Kalbėjomės nedrąsiai, žodžiai pynėsi. Telefonu ar laiškais viskas buvo kur kas paprasčiau. Reikėjo apšilti, įsidrąsinti, prisipratinti. Tačiau laiko tam visiškai neturėjome. Savotiška vidinė įtampa spaudė skubėti. Galbūt mums būtų pakakę tiesiog nuoširdžiai paplepėti, išgerti arbatos ir išsiskirstyti. Bet tas noras ir smalsumas paragauti to uždrausto vaisiaus nutempė mus į lovą.
Buvo siaubingai blogai. Pradėjau gailėtis vos vakarui prasidėjus. Nebuvo jokios ugnelės, jokios traukos. Abu buvome nerangūs, atsiprašinėjome vienas kito. Vietoje aistros kankino kažkoks jausmas, kad greičiau viskas baigtųsi.
Blogiausia dalis buvo ta, kad per patį „įkarštį“ pradėjau galvoti apie savo vyrą. Matyt, tai viską ir pasakė. Aš mylėjau savo vyrą ir kito glėbio man visai nereikėjo. Tai tebuvo kvaila svajonė, kuri pakeldavo man nuotaiką ir savivertę. Bet kai svajonė tapo kūnu ir gulėjo priešais mane, viską pamačiau kitomis spalvomis.
Susirinkau daiktus, atsisveikinome gražiai. Bet abudu žinojome, kad padarėme klaidą. Jo akyse taip pat mačiau didelį nusivylimą, netgi liūdesį.
Po šio susitikimo neberašėme vienas kitam. Nežinau, ar toliau dar bendrausime apskritai, nes praėjo jau beveik keturi mėnesiai po mūsų susitikimo. Parašiau jam kalėdinį sveikinimą, tikėjausi bent iš mandagumo sulaukti laiškelio su atsaku. Tačiau panašu, kad ta nelemta naktis sugriovė mūsų draugystę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
