Reikėjo šeimos biudžeto reikalus aptarti iki santuokos, bet mes jauni, kvaili, įsimylėję, įsitikinę, kad ne piniguose juk laimė. Dabar labai gailiuosi, kad iki vestuvių to nepadariau.
Nes kai išsisklaidė meilės dūmas ir nusileidom iš padebesių ant žemės, prasidėjo barniai dėl išlaidų – kur kieno pinigai iškeliauja.
Mes su vyru uždirbame panašiai, aš gal šiek tiek daugiau, bet skirtumas nėra didelis.
Bėda ta, kad aš sumoku už buto nuomą, komunalines paslaugas, vaikų darželį, drabužius, iš mano algos perkame maistą, buitinę chemiją, higienos priemones ir panašiai, nes vyro atlyginimo kaskart vis nelieka.
Pradžioje kažkaip neskaičiavau aš tų jo pinigų, bet dabar jau parūpo: kur iškeliauja visa brangiausiojo alga?
Jis kartais numykdavo, kad „tai šen, tai ten“. Tai žvejybai dalykėlių parsisiuntė, tai kokiuose nors mokamuose tvenkiniuose pažvejojo, tai laivelį žvejybai išsinuomojo. Aišku, porą kartų jis nueina į parduotuvę, kai mano kortelėje jau žiopčioja nuliai. Bet likusią sumą kur išleidžia?
Prirėmus prie sienos paaiškėjo, kad iš tikrųjų visą algą jis išleidžia žvejybai! Man plaukai pasišiaušė, kai sužinojau, kiek kainuoja meškerės, visokie guminukai, kvapukai, skaniukai ir pakabukai. Žuvys valgo ir kvepia geriau už mus!
Bandžiau su vyru kalbėtis ir gražiuoju, ir piktuoju, kad negalima savo malonumams iššvaistyti visos algos. Juk reikia kaupti būsto įnašui ar atostogoms, taip pat nuolat augantiems vaikų poreikiams pataupyti. Galų gale ir aš noriu kokiu maloniu pirkiniu pasilepinti, į grožio saloną nueiti (kai jau veiks, aišku) manikiūrą pasidaryti.
Betgi ne – vis nelieka pinigų. Nes reikia kažkam šeimą išlaikyti, kai vyras žvejybos sportu užsiima. Ir negali be žvejybos nė savaitgalio. Rankos dreba, jei neišvažiuoja pažvejoti. Čiumpa meškerę net man kryžium prie durų gulant. Sirgdamas ausų uždegimu – ir tai važiuoja meškeriot. Neperkalbamas šitoj vietoj!
Brangusis, žinoma, turi savo versiją ir atkerta, kad „neprageria tų pinigų, po barus nesišlaisto, merginoms neišleidžia. Viskas, ką daro, tai dėl šeimos - namo juk žuvis tempia, ne iš namų. Turiu džiaugtis, kad turiu vyrą, kuriam patinka ramiai leisti laiką gamtoje – dėl tokio vyro kitos moterys tik džiaugtųsi“.
Bet ar tikrai kitos moterys tik džiaugtųsi? Ar čia yra kuo džiaugtis, kai vyras gyvena sau lyg atskiras ūkis, savo poreikiais rūpinasi, o man reikia skaičiuoti, kad šeimą būtų už ką pamaitinti.
Kaip man kalbėti ir tartis su vyru, kad ir jis prisidėtų prie šeimos gerovės? Kad ne savo pomėgiui geriau išleistų, bet vaikams kokį vertingą daiktą nupirktų, už komunalines paslaugas bent kartą sumokėtų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
