Įaudrintą vyro fantaziją sutramdė viena žinutė

Ant nuošalaus centrinės miesto aikštės parko suolelio jis sėdėjo jau gerą pusvalandį. Sėdėjo susimąstęs, niekur nesidairydamas, rodos, net pats save pamiršęs. Net nepastebėjo, kaip ėmė snigti. Snaigės, lėtai besileisdamos iš pilkos aukštumos, vis kliuvinėjo už skvere augančių belapių medžių šakų, šoko savo įmantrų šokį, pagaliau rasdamos poilsį ant žemės, suolelių, praeivių apykaklių...

Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>123rf nuotr.
Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>123rf nuotr.
Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>123rf nuotr.
Ar vyras ir moteris gali būti tik draugai?<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Julius

Feb 8, 2021, 8:00 PM, atnaujinta Feb 9, 2021, 5:01 PM

Sėdėjimo vietą ir laiką jis buvo pasirinkęs neatsitiktinai, bet apie tai žinojo tik vienas žmogus pasaulyje. 

 „Neakivaizdinis pasimatymas“ – prisiminė jis savo pasiūlymą: „Sakykim aš sutartu laiku sėdžiu ant sutarto suoliuko kur nors viešoje vietoje, kad galėtum mane pastebėti „iš šono“. Įvertinusi „bjaurią mano barzdą“, Tu arba prieini, arba – ne...“            

Tuomet jos reakcija buvo labai šarminga: „Na tu ir fainuolis! Man patiko tai, kad tu sugalvojai kažką spontaniško, vėjavaikiško, originalaus...Šaunuolis, didelis pliusas tau už tai. Labai pralinksminai tokiu pasiūlymu...Smagus tavo „pakvaišimas“. Manau, kad mane atpažintum, nors ir iš tolo, nes ieškosi žvilgsniu kiekvienos bent kiek panašios į mane, kuri tave nužiūri. Reikės kažkaip užsimaskuoti. Jau dabar įsivaizduoju tokį eksperimentą, net linksma darosi, juokas ima ... Kuo toliau, tuo įdomiau... Dėl eksperimento dar nesu tikra, bet gal....pagalvosiu...Tik nespausk manęs, pati pasakysiu kai sugalvosiu taip ar ne...

Jis prisiminė, kaip tada, laiškuose jis žadėjo niekur nesidairyti, neieškoti akimis tos, kuri ir pati tuo metu ieškos akimis jo. Tarsi nenorėdamas išgąsdinti slaptą tyrinėjantį žvilgsnį, žmogus dar labiau paniro savo striukės apykaklėn, lyg bandydamas paslėpti tą jai nelabai patiksiančią, kaip tada abu juokavo, galinčią ją išgąsdinti savo tvarkingai prižiūrimą barzdą...

„Barzda yra skonio reikalas. Anksčiau man patiko vyrai su barzdomis, dabar – nebe. Jei mano skonis toks, žmogus yra kažkuo įdomus, tai tektų susitaikyti su barzdos buvimu“, – yra sakiusi ji.

Jis prisiminė temą, prie kurios buvo dažniausiai prieinama jų virtualiuose pašnekesiuose: ar gali vyras ir moteris būti draugais? Tiesiog draugais be jokių pašalinių minčių, vilčių, užuominų, svajonių? Bendravimo pradžioje moters nuomonė tuo klausimu buvo tokia:  „Aš laikausi, kad tokia draugystė neįmanoma. Nors bendravimas ir būtų įrėmintas į „tik draugystės“ rėmus, bet kažkur giliai, vienas iš žmonių vis tiek tikėsis, norės daugiau, nors bus ir priverstas užgniaužti savo norus. Faktas tas, kad vilčių ir norų bent iš vienos pusės vis tiek bus, nors ir bendravimas neperžengs tos ribos“. Tai buvo pagrindinis jų ilgo, kelis metus besitęsusio virtualaus bendravimo leitmotyvas. Bendravimo, kuris labai priminė svaiginantį važinėjimąsi „amerikietiškais kalneliais“, plaukiojimą audringame, nurimstančiame ir vėl įsisiūbuojančiame savo vandenimis vandenyne, katino ir pelės draugišką žaismą, stengiantis per daug neprisiartinti, bet ir labai nenutolti... Šiame žaisme, kuris leido pažinti moters charakterį galima būtų įžiūrėti dviejų žmonių troškulį pažinimui, gėriui, pasidalinimo džiaugsmui...

„Man labiau patinka oponuojančios. Tai rodo, kad žmogus protauja, nes turi rasti kontrargumentų, o ne linksėti galva...“ – prisiminė savo paties žodžius, sakytus jai.

„Galvojate, kad bendraudamas su virtualia pašnekove, kuriai pajusite simpatiją kaip žmogui, galėsite išlaikyti tik bičiulišką atstumą? Abejoju, ar neįsiplieks noras pamatyti realiai. Jei ir tada tai moteriai nedings draugiška simpatija, kažin ar galėsite ilgai dangstytis draugiškumo kauke. Jei taip ir būtų, manau, kad tai būtų nelengva kova tarp proto ir emocijų“, – išniro iš atminties jos žodžiai.

Taip – ši kova iš tikro nėra lengva. Ir, kaip rodo net žymaus Amerikos universiteto užsakyti tyrimai, kurių rezultatus jis girdėjo radijo laidoje, didžioji dalis draugysčių tarp vyro ir moters baigiasi emocijų, o ne proto pergale... Ar tai gerai, ar blogai – to, ko gero, nežino niekas....

Jie daug kalbėjosi apie tas galimas ribas, leidimus – draudimus sau ir kitam, pykosi ir vėl taikėsi, bėgo vienas nuo kito ir vėl .... vienas kito ieškojo.

„Nesusikalbame. Tikrai išsisėmė pokalbiai, nėra apie ką rašyti, tai ir nebeverta rašinėtis.“

„Pasakysiu visiškai atvirai – nusivyliau tavimi, tu man nebeįdomus. Nėra su tavimi man apie ką kalbėti.“

„Na, mūsų supratimas apie romantiką skiriasi, todėl neverta toliau apie tai kalbėti.“

„Gal pasiseks rasti geresnę draugę nei aš. Jei tau manęs nebereikia, tai skiriasi mūsų keliai.“

Buvo nenoromis išsakyti atsisveikinimo žodžiai, palydėti neapsakomo gailesčio, netekimo nuojautos: „Matai, kai rankas paleidi, neišvengiamai rideniesi žemyn. O Tau linkiu, kad Tavo ranką tuoj pat pačiuptų kitas – stipresnis ir nedarantis klaidų – bendrakeleivis ir Jūs kartu pasiektumėte tą viršukalnę....Nuoširdžiai linkiu...Sudiev....

„Man džiugu, jei nors kiek mano dėka pasijutai geriau, jei nors maža dalele kažkaip tau padėjau. Sudiev...“

Taip – buvo tokie žodžiai.

Tačiau buvo ir kitokie. Ir dabar, sėdėdamas ant šalto parko suoliuko ir prisiminus  tuos – kitokius – žodžius, širdį užliejo neapsakoma šiluma: jis pasijuto, lyg bėgtų didele baltų ramunių pilna pieva plačiai paruošęs glėbį link jos, artėjančios išskėstomis rankomis ... Lyg pultų vienas kitam į glėbį ir suktųsi, suktųsi iki galvos apsvaigimo, ramunių žiedams besiplakant apie kojas...

„Aš kaip banga – tai priartėja, tai vėl nutolsta... Šiek tiek praskleidžiu paslapties šydą ir vėl pasislepiu po juo... Man taip gaunasi savaime... taip – ir nežinai, kada ta banga tau tyliai ir romantiškai nupraus veidą, o kada kėsinsis paskandinti. Čia – ir visas žavesys: laukimas nežinios...“

„Tau taip gaunasi, nes esi moteris. Nuotaikų ir emocijų kupina moteris, kuri man šiek tiek primena paauglystės laikotarpio mergaites... Tik daug protingesnė ir turinti nepalyginamai daugiau gyvenimo patirties...“

Tie visiškai nenuspėjami emocijų pliūpsniai, po jų sekę išsiskyrimai ir, nepraėjus ilgam laiko tarpui, jaudinantys sugrįžimai jam priminė šeimos gyvenimą: nėra trobos be dūmų, bet, jiems išsisklaidžius, koks nuostabus susitaikymo jausmas, kiekvienąkart vis labiau suartinantis žmones... Lyg vėl pultum į glėbį žmogaus, kurio reikalingumu niekad neabejojai...Ir ji kaskart grįždavo su vis labiau jaudinančiais žodžiais, nejučia parodydama vis didėjančią savo širdį:

„Vis tik daug ir pakankamai atvirai mudviejų yra bendrauta, atsiranda kažkoks ryšys, kuris negali lengvai nutrūkti.“

„Grįžau vien todėl, kad nesmagiai pasijutau, „užpildama“ ant tavęs neigiamų emocijų pliūpsnį, galbūt kažkuo įžeidžiau.“

„Labas, aš tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta veltui, viskas turi prasmę ir atsitiktinumų nebūna. Tu norėjai mane rasti ir štai... iš karto aš atsiradau pati to nežinodama...“

„Tai pavadinčiau grįžtamuoju ryšiu – davimas ir gavimas (aš tau padėjau, tu norėjai padėkoti). Duoti ir gauti nebūtinai galima fizinius, apčiuopiamus daiktus. Galime dalintis neapčiuopiamais, nematomais, bet labai vertingais dalykais tokiais kaip dėmesys, supratimas, išklausymas, laikas, širdies šiluma, besąlygiška meilė... „

„Aš tave atstūmiau, nepagalvodama apie tai, kad gal tau reikia mano pagalbos?“

„Kad ir kaip keistai atrodytu, bet gaunasi taip, kad mes negalime vienas be kito. Matyt, kažkoks ryšys yra.. Nutolstame ir vėl suartėjame.“

„Kai anksčiau klausei ar tinka mano zodiako ženklas su tavo, maniau, kad ne, bet paskui radau, kad net labai tinka...“

„Tu turi kažką tokio savo viduje traukiančio, ko neturi kiti. Nenuvertink savęs. Aš moku matyti giliau, o ne metus ar išvaizdą. Beje, tavo metai, tai tik privalumas...“

„Darausi sąmoningesnė, stengiuosi būti geresnė, daugiau duoti nesitikint gauti, labiau vadovautis širdimi, o ne savo ego. Pajaučiau, kad tau manęs reikia. Negaliu abejingai nueiti pro viltingai prašančią pagalbos tavo sielą...“

Tai buvo balzamas jo sielai. Tai buvo begalinio noro atsilyginti tokia pat sielos šiluma, kurią jis juto tuose žodžiuose, kurstymas. Lyg mestum ir mestum į rusenantį laužą naują pliauskelę, kad ugnis dar labiau suliepsnotų.

Jis prisiminė, kad, bediskutuojant ta amžina moters ir vyro draugiškumo tema, jie vis prieidavo prie klausimo apie tas ribas, kurios galėtų egzistuoti tarp draugų, kurių peržengti, gal būt, negalima, siekiant išsaugoti draugiškumo statusą. Taigi, kartą, kai jis pajuto tokią  nuotaiką jos žodžiuose, kad, atrodė, ji neįsižeis, sukaupęs drąsą atvirai išdėstė savo nuomonę tais „ribų“ klausimais. Netgi surašė sunumeruodamas, lyg brėždamas brūkšnius ties kiekviena riba – vis arčiau, vis arčiau... Sulaikęs kvėpavimą jis laukė jos reakcijos, tikėdamasis blogiausio – nusivylimo, pykčio, pabėgimo... Tačiau jo nuostabai moters reakcija buvo visiškai kitokia: „Aš be žodžių..., neįtikėtinai atvira ir drąsu...nesitikėjau...Man patiko tavo drąsa, tikrai patiko rašymas tai, ką galvoji, ko nori. Aš dar šiek tiek priblokšta“.

Taip – buvo nepaprastai gera matyti tokią jos emociją...

Nuo pat bendravimo pradžios, kai netikėtai ją surado virtualiose platybėse, jis juto tą bendravimo tikrumą, patarimų nuoširdumą, aukojant savo laiką visiškai nepažįstamam žmogui, prašiusiam patarimų, užuojautos. Ir tai buvo tikri draugo, jaučiančio savo reikalingumą, žodžiai:

„Iš tiesų tai žinau, kad esu reikalinga, labai tas juntama.“

„Pasvajok vakare apie kažką gražaus, jei nori apie mus..., apie bet ką, kas miela širdžiai, pabūk tame svajonių pasaulyje, širdį užlies maloni šiluma..., džiaugsmas...“

„Jaučiu smalsumą, norą sužinoti kas tavo viduje, nes nujaučiu, kad ten galima rasti kažką tokio traukiančio, viliojančio ieškoti giliau, bet labai atsargaus ir vos vos pasirodančio...“

„Atmink, tu mintimis kuri savo gyvenimą. Apie ką galvoji, kokios tavo mintys, tą ir pritrauki.

Leidžiu mane mintyse pasikviesti į tavo vaizduotės labirintus, įdomus ką ji sukurs, koks vaizdas iškils.

Man patinka, ką tavo vaizduotė kuria...“

Besidalinant virtualiomis mintimis jis visada nudžiugdavo, jos žodžiuose rasdamas vis daugiau jos, kaip silpnos moters apraiškų. Ir nors ji bandė – bent pradžioje – rodyti save labiau technokratiška, savarankiška, stipria ir nepriklausoma, ilgainiui vis labiau ryškėjo ta gražioji moters pusė: silpnumas, jausmingumas, emocingumas, meniškumas. Visa tai, ko jis iš tikro ir ieškojo bendravime. “Vyras moteriai reikalingas tam, kad ji galėtų pasijusti silpna... Stipri ji gali būti ir be jo...” – prisiminė jis kažkur skaitytą frazę. Taip – tai ir yra tai, kuo mes, vyrai, žavimės. Ir neatimkite iš mūsų tos galimybės žavėtis ir rūpintis jumis.

„Noriu būti tokia, kokia iš tiesų esu- moteriška moterimi. Moteris turi mylėti save, tik tada ji bus laiminga ir tą pozityvą dalins kitiems.“

„Man patinka mieli, švelnūs, mažybiški kreipiniai. Tada tokia maža ir globojama pasijuntu...“

„Mano svajone kažkada buvo Naujuosius sutikti miške, susikurti laužą, gerti karsta vyną ir linksmai kompanijai šokti aplink jį ratuką, dūkti, voliotis sniege, metytis gniūžtėmis, rėkauti.“

„Tu pats nesupranti, ar nenori suprasti, kad tavo pasąmonėje slypi meilės, to pakylėjančio jausmo troškimas, tik tu jį vis bandai neigti. Tik vienas mažas impulsas, mažas pretekstas jam pasireikšti, tik vos juntamas drugelio sparnelio prisilietimas ir tu jau ant jausmų prarajos krašto...Žinoma, tu visais įmanomais būdais kovosi su savimi, bandysi įjungti šaltą protą, bet kai žmogui tampa taip arti tai, ko jam labai reikia, ko jis trokšta, bet priverstas atsisakyti, tai virsta vidine kova, sumaištimi...Ar to nebijai?“

„Nori draugės, būsiu tik draugė, man tinka.“

Žmogus mėgavosi savo prisiminimais, stengdamasis prisiminti kiekvieną jos laiškuose pasakytą žodį, suvirpinusį jo sielą.  Akylesnis praeivis galėjo pastebėti tą keistai ant nuošalaus parko suolelio sėdintį, į apykaklę panirusį ir sau besišypsantį žmogų, kuris kartas nuo karto kažką išsitraukdavo iš kišenės ir kruopščiai, vis pataisydamas dėdavo šalia savęs ant suoliuko besikaupiančiame sniego kalnelyje. Lyg dėliotų kažkokią dėlionę... O šypsojosi jis dar ir dėl to, kad mėgavosi tuo įsivaizduojamu jos žvilgsniu kažkur iš už medžių, pastatų, gal netgi praeinančios visai šalia nematytos moters žvilgsniu... Tai buvo neapsakomas jausmas – teikiantis begalę adrenalino, keliantis jaudulį – tačiau tikrai be galo malonus...

Staiga jis labai aiškiai pajuto kažką prisėdant šalia jo ant to paties suoliuko. Nepakeldamas akių ir lyg bijodamas išgąsdinti visai arti atskridusį paukštelį, jis pajuto prisėdusiojo šilumą.  Jis atpažino. Žiūrėdamas prieš save, jis netgi pastebėjo tuos pačius batus, kuriuos ji žadėjo nusipirkti: „Sniegabrydžiai – kad nebūtų slidu“. Vos vos kilstelėjęs akis jis pamatė gražias pirštinaites ant rankų, kurias ji žadėjo įsigyti tada, miesto mugėje...

„Sveikas. Tai štai koks tu. Visai nebaisus“, – išgirdo jis jos siųstą mintį.

„Sveika. Ar tikrai? Net barzda neišgąsdino? – mėgino pajuokauti jis ir pajuto jos šypseną.

Mintis vijo mintį. Abiejų pašnekovų susikurtas pasaulis dar ten, virtualioje erdvėje leido jiems labai greitai pasinerti į jaudinantį minčių keitimąsi. Tai buvo daroma atidžiai, apgalvojant, švelniai ir subtiliai, lyg glostant pirštais kūną, vos vos prisiliečiant prie jo pirštų galiukais. Taip, kaip tai patiko abiems.

“Tyloje aš girdžiu Tavo balsą,
O balse aš girdžiu Tavo tyla,
Šitaip sielos dvi šoka valsą,
Šitaip širdys dvi prabyla.”

„Kaip mes gyvenom vakar? Pasirodo gyvenom: vaikščiojom per lietų, basi braidėm po balas gatvėse, maudėmės, griaudint griaustiniui, juokėmės su nepažįstamaisiais, vidury ežero mėtėm centus ir kiekvieną skęstančią monetą palydėjom slapčiausiais norais – šita už laimę, ta – už meilę, šita už draugystę o ta – už fantastišką lietų! Sušalę bet laimingi, užsikąsdami sūriu, ant galinių autobuso sėdynių dainavom Mikes Pūkuotuko daineles.“

„Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame gyvenimą iš to, ką duodame.”

„Jei negaliu pakeist situacijos, keičiu požiūrį į tai, viskas tada paprasčiau.”

„Norėčiau padovanoti Tau lietų… Tokį vėsų… Bet dieviškai gaivų… Bet, deja aš tik žmogus ir tegaliu padovanoti lašą... Imk jis tavo…

Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas… Kuriose kasdien matytum galybes gėlių… Bet aš tik žmogus... Atleisk… Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę… kuri nuvys greičiau, nei... Štai imk jį…  

Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų… Deja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik – žmogus… Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji…

Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausia… Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi… Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi… Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės… O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus…”

„Imk šypseną ir dovanok tam, kuris jos niekada neturėjo. Paimk saulės spindulį ir nešk jį į nakties vidurį. Atrask šaltinį ir atgaivink tą, kuris yra nukritęs į dulkes. Paimk ašarą ir padėk ant veido tam, kuris niekada neverkė. Paimk drąsą ir įdėk į tą sielą, kuri nemoka kovoti. Paimk gyvenimą ir papasakok tam, kuris nesupranta. Atsiverk vilčiai ir gyvenk jos šviesoje. Imk gerumą ir padovanok tam, kuris nemoka daryti gero. Atrask meilę ir padaryk, kad ji augtų žemėje. „

„… leisk paimti tave už rankos ir vesti per pasaulio kūrimo jėgų linijų lauką ... Per Didžiąją Tuštumą ...Mes kertam nematomą užuolaidą , jauti , kaip dilkčioja kūnas nuo lauko įtampų ...?

Mes nusileidžiame ant kalvos , ant pavasarinės žolės... Ar jauti po kojom pavasarinė žolė , ji švelni , žalia . Jos žalias šviežumas persiduoda mums per kojų padus... Ar jauti, kaip jos gaiva kyla kojomis..? Per mūsų kūnus, į viršų... Ji švelniai ramina mus...

Priešais mus driekiasi , kiek tik akys užmato , žydinčių vyšnių laukas ... Tai ne „sakura“ japonų vyšnios, kurios pražysta pirmosios, tai Mūsų Gyvenimo sodas ... Ar matai kokio gražaus atspalvio žiedai..? Jie balti ir pereina i melsvumą . Po to pereina į rausvumą...Mes leidžiamės nuo kalvos ... Prieiname prie žydinčių vyšnių ... Mes einame per žydinčių vyšnių koridorių... Žydinčios šakos virš mūsų galvų... Ar jauti, kaip kvepia vyšnių žiedai... Jų kvapas yra – meilės gyvenimui kvapas .... Laiks nuo laiko vyšnių žiedlapiai krenta ant mūsų , nes po šia Saule nieko nėra amžino ... Yra tik amžinas kitimas.

Jauti žemę po kojom, kaip ji mus myli , kaip ji mus traukia..? Ji mūsų kūnų nepaleis niekada, nes ji sukūre juos, kad ten galėtų gyventi mūsų sielos... Kai mūsų sielos paliks pavargusius mūsų kūnus, žemele juos priglaus, įtrauks į save, ir vėl išleis į paviršių žolės ir žydinčių žiedų pavidalu.

Mes keliaujame toliau į sodo gilumą – į gyvenimo gilumą... Karts nuo karto keičiasi žiedų atspalvis... Tavo ranka manoj rankoj, ir aš nepaleisiu jos niekada... Mes būsim kartu amžinai... Mes truputį pakylame virš žemės ir sklendžiame... Mes artėjame prie mūsų meilės altoriaus... Tai guolis iš baltų baltų patalų, jie baltesni už vyšnių žiedlapius... Mes leidžiamės ant mūsų meilės altoriaus...“

„Kai liūdesys užklys į tavo širdi, susirask mane, gal būt aš pasistengsiu pralinksminti tave... jei tavo siela patylėt norės, pašauk mane vardu... mes patylesime drauge... Bet jei kada pasigedes nebesurasi manes... ieškok... gal būt tada, man labai labai reikes taves... tavo žodžio... tavo tylos.“

Jų mintys persipynė, susimaišė, vis papildydamos  viena kitą stengėsi kuo greičiau pasiekti kito mintį... Tapo nebeaišku, kas kokios minties autorius, bet tai atrodė visiškai nesvarbu – jų širdys plakė vienu ritmu. Buvo nepaprastai gera dalintis šiomis mintimis, glostyti jomis tarsi rankomis...                                                  

Atsisveikinimui jis dar spėjo savyje pajusti jos žodžius:

„Džiaugiuosi, kad susitikome lyg seni geri draugai ir atvirai pasikalbėjome. Tu mane jau pažįsti, aš tave irgi kažkiek. Juokinga tada buvo su tuo mėnuliu, abu laukėme tik nesulaukėme užtemstant, užtat kiek daug žvaigždžių pamačiau... Ikiukas...“

Jis pajuto, kad šalia jau nieko nebėra. Tik dabar, drąsiau pakėlęs galvą, jis pirmąkart apsidairė aplinkui, tačiau jokio nueinančio silueto taip ir neišvydo. Tik dar sąmonę pasiekė lyg iš dangaus besileidžiantys žodžiai:  „Beje, kad nepuoselėtum jokių vilčių apie realius susitikimus, jų nebus.“

Jis, vis dar jausdamas, kad ji visai netoli, dar spėjo pavymui mintimis pasiųsti žinutę: „Žinai, pasakysiu atvirai – ir norėčiau su Tavimi pasimatyti, ir bijau. Bijau netekti Tavęs virtualios, atradęs realią. Matyt, teisingi buvo Tavo išsakyti žodžiai apie tai, kad žmogų reikia vertinti, atsižvelgiant į tai, kokius jausmus jis kelia. Ir nebūtina nei pamatyti, nei paliesti...“

Dar spėjo išgirsti jau nutolstantį  atsakymą, paliekantį viltį: „Niekada nežinome kaip viskas pakryps, todėl mėgstu sau kartoti: „niekada nesakyk niekada...“ Nebijok svajoti. Neapleisk savo troškimų, svajonių, nepamink savo norų. Jei dažnai apie kažką svajosi, kaštai to trokši, tikėsi, anksčiau ar vėliau, bet tai įvyks.“

Dar norėjo kažką sakyti, tačiau pajuto, kad pašnekovė jau toli ir net minčių žodžiai jos nebepasieks...

...Prieš akis, už skvero medžių puikavosi neįprastai gražiai šiemet išpuošta Kalėdinė eglutė, girdėjosi žmonių klegesys, lydimas artėjančių švenčių nuojautą sustiprinančios švelnios muzikos garsų, sklindančių iš kruopščiai suręstos prakartėlės... Tarp eglutės šakų, tarsi norėdamas ją dar labiau papuošti ir tilpti tarp visų ant jos šakų kabančių skaidrių žibančių pusrutulių,  iš lėto leidosi didelis šviesus mėnulis. „Lygiai toks pat, kaip tada matėme mes abu – tik iš skirtingų vietų“ – nejučia pagalvojo jis ir vėl nusišypsojo...

Kai, pakilęs nuo suoliuko, susiruošė eiti ir jau nutolo keletu žingsnių, už nugaros išgirdo skardų mažos mergaitės balsą:
– Mamyte, paziulėk, kas cia ant suoliuko?
– Kas gi ten tokio, Ingute? – paklausė prieinanti mama.
– Nagi, matai, kaskas palasyta. Pelskaityk – gražiai švepluodama spirgėjo mažutė.
 – Čia parašyta  P E L Y T Ė   I N... – paskutines dvi raideles jau buvo uždengusios vis tebekrintančios snaigės, kurioms kristi toje vietoje netrukdė jokia kliūtis, jokia medžio šakelė, todėl jų čia susikaupė storesnis sluoksnis
– O kas cia palasė, gal pauksciukas?
– Gal? Nežinau. Greičiausiai – kažkoks keistuolis. Matai – kažkieno sėdėta, – ant suoliuko buvo likęs nedidelis neužsnigtas lopinėlis.
– O kodėl? Kokios cia uogytės? – jis stabtelėjęs paslapčia stebėjo visą šią sceną. Mergytė atsargiai paėmė vieną uogelę ir ėmė atidžiai apžiūrinėti.
– Nežinau, kodėl, dukryte. Tai šermukšniai. Žiūrėk, kaip gražu – ant balto sniego raudonos uogelės. Neimk jų. Paukščiukai atskris – pasistiprins...
– Gelai – padėjo į vietą uogelę – man ilgi glazu...
– Na – eime jau – mes čia stovime, o gal koks paukštelis jau nori uogytės, bet bijo mūsų. Eime – tėvelis laukia...

Mergaitė, įsikibusi mamai į ranką, vis dar atsisukdama į keistą suoliuką, nustriksėjo skvero takeliu vis dar klausdama kažko apie tas uogeles...

„Mat kaip – pagalvojo jis – Nė nepajutau, kaip čia taip išėjo su tomis uogelėmis. Bet gal nieko blogo nepadariau – gal tikrai koks paukščiukas ras...“

Trumpam stabtelėjęs prie eglės ir žvilgsniu pasidžiaugęs jos grožiu ir blizgesiu, jis iš lėto patraukė savo mašinos link, jau ieškodamas kišenėje raktelių. Praeinant pro nedidelę kepyklėlę, kurios durys buvo nuolat varstomos klientų, jis pajuto stiprų ir gardų kvapą, kuris privertė grįžti į realybę. Kas gi čia taip skaniai kvepia? Jis nejučia pasimuistė ir... pajuto savo akis. Jos buvo užmerktos, bet sąmonė po truputį grįžo – tai buvo kvapas, sklindantis nuo virtuvėje ruošiamų pusryčių stalo... Jis dar bandė sulaikyti save tame – aname – pasaulyje, dar bandė stipriai suspausti akis ir pasimėgauti tik ką patirtais jausmais, bet grįžtanti realybė neišvengiamai jį gražino į šį pasaulį.

Kai pagaliau jis pasiryžo atmerkti akis, pro nedidelį naktinių užuolaidų plyšelį jis pastebėjo tas pačias pašėlusias snaiges, tebešokančias savo beprotišką šokį... Lyg būtų atėjusios iš sapno...

Meilę švęsti daug priežasčių nereikia! Artėjant Valentino dienai, portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus!

Skelbiame rašinių konkursą „Mano nepamirštama naktis“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią naktį gyvenime.

Galbūt mylimasis ar mylimoji padarė Jums netikėtą staigmeną? O galbūt pasikvietus mylimąją į svečius romantiškos vakarienės užsitrenkė buto durys ir nepamirštama naktis tapo nesusipratimu? Papasakokite savo istoriją. 

Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.

3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai!

Istorijų laukiame iki vasario 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami vasario 15 dieną. 

Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.