Moteris atsistojo ir pažvelgė į šių metų sieninį kalendorių, kuriame matėsi neeilinis vasario mėnuo su keturiais šeštadieniais ir sekmadieniais. „Retai tai būna“, pamąstė.
„Man jau šešiasdešimt. Kiek visko išgyventa, patirta, pajausta, kiek regėta ir kiek dienoraščių prirašyta! Tik viena naktis iš visų įsiminė labiausiai. Naktis „su purvinais batais“. Oooo, jaunyste! Kokia tu graži, jausminga ir karšta!“
Dirbau kaimo bibliotekoje. Darbas mielas, įdomus. Ateina skaitytojai, rūšiuoji knygas, perinventorini knygų fondą. Tokia buvo tuo metu užduotis.
O kaime tuo metu statybininkai statė namus naujakuriams. Jie irgi dirbo. Sunkiau už mane. Vakare nusišluostę prakaitus, pasižiūrėję į laikrodžius, nuspręsdavo, jog ankstoka iki maršrutinio autobuso į namus vykti, tad užsukdavo į šalia bibliotekos esančią kaimo parduotuvę alučiu atsigaivint. Matydavau juos pro langą. Niūniuodama dėliojau knygas į lentyną, pakol išgirdau nedrąsų barbenimą į duris.
– Užeikit užeikit...Įstaigoj nesibeldžiama,- patikinau. Įeina ne vietinis „skaitytojas“ ir paprašo knygelių paskaityt. „Kas, kaip, kur, iš kur, – klausiu, kaip mūsų žemietis „Jonas TEIP“ ir nusišypsau.
– Aaaa...statybininkas? Nemanau, kad knygelių ieškot...
– Na ne, – sako, – Atspėjot. Turiu laisvo laiko. Ar galėčiau bent spaudą paskaityti?
– Žinoma.
Jaunikaitis virš keturiasdešimt, ne spaudą skaito, o pasišnekėt nori, tad pasisiūlo man padėti. Su mielu noru, duodu knygas numeruot.
Po kiek laiko suvirsta jo kolegos ir vos ne už ausų išsitempia jį link autobusų stotelės krypties.
Kitą dieną vėl tas pats. Sakau vyriškiui:
– Kiek jums būsiu skolinga už reikšmingą pagalbą?
– Bučkį, – sako jis.
Pasižiūriu atidžiau ir pamatau jo žvitrias rudas akutes, pastebiu jo aukštą ūgį, liekną stotą, ko nepastebėjau anksčiau. Jaučiu, kad jau skruostai man raudonuoja. O jo ilgi pirštai tik sklaido sklaido knygų lapus. „Va, dar ir menininkas turbūt, – mąstau – Aš tai nedidelio ūgio, gražaus sudėjimo, kaip sakoma iš pašalės, tik tos rudos akys...Turbūt jam nepatiks.“
Išsikalbam. Protingas. Turim apie ką kalbėtis. Ir taip mudu susidraugaujam. Laukiam abu susitikimų. Pradedam vienas kitam kažką jausti. Kitą dieną jis atvažiuoja savo mašina, važiuojam pasivažinėti, jaučiamės laimingi ir vis artimesni. Pakviečiu pas save, vaišinu. Vėliau pasilieka pas mane, nes kitaip neįmanoma. Mes jaučiamės laimingi!
Praėjo savaitė. Dar tiek pat. Ir aš gaunu laišką. Rašytas moteriška ranka: „Tu perėjai mano širdį purvinais batais...“ O, Viešpatie! Kas gi čia dabar?! Man darosi neramu. Vakare grįžta jis, parodau laišką. Jis piktai jį numeta, susiima už galvos, atsisėda ant sofos ir sėdi.
– Kas tai? – klausiu. – Kas čia rašo?
Jis atsidūsta ir tyli.
– Sakyk, kas tai, nes antraip...
– Mano mama.
Ir papasakoja visą istoriją. Mama jį išskyrė su pirma žmona, mama jo niekur nepaleidžia, mama kalta dėl visko!
„Nejaugi taip būna? Kažkas čia ne taip, – galvoju.
Abu tylim, o aš jau rezgiu planus, kaip susitikt su jo mama ir pasikalbėt. Jis, lyg mintis atspėjęs, sako:
– Nerasi tu su ja kalbos. Baikim temą.
Kitą dieną aš slapta nuvykstu ten, iš kur atvyko jis. Nusiperku gėlių ir laukiu laiptinėj prie mamos durų, nuspaudusi skambutį. Duris atidaro daili pusamžė moteris ir puola į ašaras. Nusisuka ir nueina palikusi atvirą įėjimą. Įeinu, apsikabinu, raminu. Sako, žinau, kas jūs esat... „Pasikalbėkim, – sakau, – nuo širdies. Kas atsitiko?“ Moteris pasakoja, jog ji niekada neturėjo vyro, jog šis sūnus jai vienintelis ir labai mylimas ir daug turinti įspūdžių patirtų su mylimu sūnum.
Suprantu aš ją. Širdį man skauda. Kokia aš niekšė! Mudvi taip nuoširdžiai pasikalbėjom, tik mano gėlės paliko gulėti ant stalo. Atsisveikinu. Išeinant ji manęs paprašo vieno vienintelio dalyko: paleisti jį! Aš prižadu.
Nusiminusi grįžtu namo ir vakare viską papasakoju jam. Jis užpyksta: juk sakiau tau! Aš prašau jo išvykti. dėl šventos ramybės. Jis išpildo mano norą.
Praėjo mėnuo. Iš mažos šiaurinės Lietuvos provincijos išvykstu mokytis į Vilnių. Širdyje tik jis! Mintyse – jis! Baigiau sesiją. Laikas sugrįžti. Laukiu Vilniaus stotyje autobuso. Ir staiga! Pajuntu kažkieno ranką ant peties! Tu?? Kaip? Kur? Iš kur?
– Iš ten, kur „Jonas TEIP“ – sako ir šypsosi. – Tavęs parvežt atvažiavau.
Negaliu atsigaut. Mano meile! Važiuoju ir verkiu. Noriu įsikniaubti į jo krūtinę.
– Įtikinau mamą, – sako. – Aš be tavęs negaliu!
„O,dieve“, – galvoju ir jau ruošiuosi skraidyti padebesiais tik mašinos stogas neleidžia! Džiūgu! Kalbamės, juokiamės, pasakojam istorijas.
– Važiuosim dabar pas mane, – porina, – Pati pamatysi, jog mama nieko prieš.
Kelionė iš Vilniaus du šimtus kilometrų tęsėsi labai trumpai. Net per trumpai!Taip būna juk, tiesa? Atvykom pas jį ir jo mamą. Mama mums paruošusi vakarienę, atsisėdo prie stalo ir nuskriaustu veidu pakvietė būsimą marčią. Sėdėjom, šnekučiavomės, buvom laimingi, bet tik mes dviese.
Vakare jis svetainėje paklojo lovą, o pats nuėjo į mamos kambarį. Aš- palaimintoji, užsnūdau. Užmigau laimingu veidu bemąstydama: kaip kartais netikėtai pasisuka gyvenimas.
Būčiau visą naktį išmiegojusi laiminga fizionomija, jei nebūčiau prikelta. O pabudau pajutusi kažką glostant plaukus. Kas čia? Kaip? Kas? Iš kur? Aaaa...čia tu, mano mielas? Ir ką gi tu čia veiki, mano kambary?
– Tssss...mamos neprikelk. Negaliu užmigt, pasiilgau tavęs! Jau spėjau pasiilgt, seniai bemačiau. Leisk tave pabučiuot. Neliesiu tavęs, nes tu-stiklinė, trapi, dar sudaužysiu! Tik leisk paglamonėti, išbučiuoti akis. Ir nesulaukęs atsakymo ėmė bučiuoti: mano akis, kaklą, juodus plaukus, trumpos nosies galiuką...Aš vėl norėjau skraidyti padebesiais! Bet trukdė kambario lubos. Tad teko nusileisti. Kaip gali skraidyti ne savo namuose? Sunku pamiršti tą jausmą, kurį suteikia mylimas žmogus! Kokia aš laiminga!!!
Verksmas. Kažkas verkia... Juk ne aš?! Tai kas gi čia verkia? Užsidega šviesa. Šalia sėdinčio sūnaus ant mano lovos stovi jo mama. Akys pilnos ašarų. Jos niekas nemyli. Ji niekam nereikalinga. Tik šalia lovos mano „purvini batai“. Ji pasikūkčiodama išlekia iš kambario. Aš nustoju skraidyti, sugrįžtu į realybę. Sūnus atsistoja ir nueina paskui ją. Girdžiu piktą pokalbį. Negaliu užmigt. Sunku sulaukti ryto.
Ryte nuotaika subjurusi. Prašau parvežti namo. Važiuodami tylim. Suprantam vienas kitą. Mąstau koks galėtų būti mūsų dialogas. Grįžę pas mane, tariamės. Jis verkia.
– Mama mane pavedė, – sako. – Aš myliu jus abi. Negaliu mamos palikt, o tavęs tuo labiau.
– Nesupyk, – sakau, – negaliu aš būti su tavim, jei mama nenori būti kartu su mumis. Sugrįšiu pas tave tik tada, kai tu niekam nebepriklausysi. Ačiū tau už nepamirštamą naktį! Prisiminsiu ją visą gyvenimą. Sudie, mano meile!
„Pusamžė moteris nusisuka į langą ir stebi, kaip pažeme šliaužia sniego gūsiai. Vasaris. Dabar jau suprantu, kad nebuvo jokių „purvinų batų“. Jau suprantu kas, kaip ir kodėl, nes man – šešiasdešimt“.
Meilę švęsti daug priežasčių nereikia! Artėjant Valentino dienai, portalas lrytas.lt ir elektroninė parduotuvė Romantika.lt kviečia skaitytojus dalintis savo nepamirštamos nakties atsiminimais ir laimėti vertingus prizus!
Skelbiame rašinių konkursą „Mano nepamirštama naktis“. Viskas, ką jums reikia padaryti – aprašyti savo nepamirštamiausią naktį gyvenime.
Galbūt mylimasis ar mylimoji padarė Jums netikėtą staigmeną? O galbūt pasikvietus mylimąją į svečius romantiškos vakarienės užsitrenkė buto durys ir nepamirštama naktis tapo nesusipratimu? Papasakokite savo istoriją.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt.
3 daugiausiai dėmesio sulaukusių istorijų nugalėtojai bus apdovanoti. 1 vietos nugalėtojui teks 300, 2 – 200, o 3 – 100 eurų vertės dovanų kuponai apsipirkti Romantika.lt el. parduotuvėje, kurioje rasite tinkamiausius atributus nepamirštamai nakčiai!
Istorijų laukiame iki vasario 12 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami vasario 15 dieną.
Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
