Atėję pamatėme kraunamas į vagonus perdengimo gelžbetonio plokštes. Kaip tik tokias, kokios bus reikalingos mūsų džiovyklos pastatui. Paklausėme, kur jas veš. Pasakė, kad į Zagorską Maskvos srityje, iš kur mes turėjome gauti tokias pat plokštes.
Užsimojau padaryti taip, kad Zagorskas tiektų Zagorskui, o Šiauliai – Šiauliams. Gavau komandiruotę į Maskvą, Aukščiausiąją tarybą. Ten pasiuntė į Valstybinį plano komitetą. Dar kartą nuvykus į Maskvoje esantį Valstybinį plano komitetą gyvai pamačiau, kokia ten didžiulė korupcija, bet rezultato nebuvo.
Metro stotyje apžiūrinėjant plakatus šalia manęs prisėdo jauna, graži moteris su didele dėže. Ji man tarė: „Matau, kad pats laisvas, neužimtas. Šiandien mano gimtadienis, bus susirinkę daug bendradarbių, norėčiau, kad toks solidus vyriškis, kaip pats, bendradarbiams nepažįstamas, įteiktų man dovaną. Dovana štai čia, dėžėje.“
Pasakiau, kad man iki traukinio Maskva-Kaliningradas dar penkios valandos, tad jei suspėsime iki to laiko, galiu padėti. Nuėjome iki jos dvylikaaukščio, esančio netoli metro sustojimo.
Manęs paprašė, kad aš, palaukęs keletą minučių, užeičiau į namą, pakilčiau iki jos buto, pabeldęs į duris pasveikinčiau su gimtadieniu ir įteikčiau dovaną. Taip ir padariau. Mane pasodino tarp svečių prie stalo, apkrauto valgiais, gėrimais, saldumynais.
Išlydėdama šeimininkė, o kartu ir jos vyras, pasiūlė kitą kartą atvykus į komandiruotę neieškoti vietos viešbutyje ir pernakvoti pas juos, nes jų penkių kambarių bute vienas kambarys visada laisvas.
Kitą kartą taip ir padariau, nes namai tvarkingi, o ir šeimininkai atrodė nuoširdūs žmonės, su kuriais galima bendrauti, draugauti. Dar kartą išlydėdama šeimininkė stumtelėjo mane į vonios kambarį, kur „atlapojo“ savo chalatą rodydama nuogą kūną, standžias krūtis, figūringas šlaunis, sveiką, gražią kūno odą sakydama: „Kitą kartą aš visa tavo“.
Nuvykus kitą kartą namų šeimininkas paklausė, kelioms dienoms aš atvykęs. Pasirodo, jam tomis dienomis buvo komandiruotė darbo reikalais. Jis buvo skaičiavimo centro viršininkas. Parūpindavo tada Lietuvos turguose perkamų, skaičiavimo centre naudotų, bet veikiančiu ventiliatoriukų.
Taip paliko mane savo namuose su savo žmona Irina. Ji buvo graži, erotiškai karšta moteris, na, o ir aš nebuvau šaltas. Buvau vedęs, tai buvo pirmoji mano išdavystė. Mano kūnas neatlaikė gražaus moteriško kūno traukos, gundymo.
Vėliau vykdamas į Maskvą paskambinęs jai pasakydavau, kada atvyksiu. Manęs jau laukdavo nupirkti bilietai į teatrą, operą, įdomesnes parodas, muziejus. Maloniai praleisdavau vakarus, naktis, poilsio dienas. Darbo dienomis atlikdavau savo verslo darbus.
Ji norėjo bendrauti ir su mano mylima žmona, bet manoji kartą pakalbėjusi pasakė, kad jai pamokslų nereikia. Irina buvo kontrolinės telefonų stoties viršininkė. Tais „perestroikos“ laikais turėjau ryšių su Jekaterinburgu, Maskva. Vilniumi, Kaunu, Klaipėda.
Ryte paskambindavau į kontrolinę telefonų stotį, pasakydavau, kada su kuo noriu kalbėti ir mane reikalingu laiku sujungdavo. Tik spėk prisiminti, ką su kuo nori išspręsti, susitarti. Tai buvo vos ne kasdieninė pagalba geram mano verslo vystymui.
Statybos ministerijoje vis klausinėjo, kaip mane su jais nuolat sujungia vyriausybine telefono linija, kai kitos linijos užimtos. Į Maskvą vykdavau kas pusmetį, kai Irinos vyras išvykdavo iš namų. Praleisdavau ten po savaitę malonių atostogų. Ji sakė, kad jos vyras palaiko mūsų susitikimus, nes po jų Irina būna sukalbamesnė, darbingesnė ir net gražesnė.
Mūsų romanas tęsėsi dešimt metų, kol nepakliuvau į autoavariją. Bendravimas būtų tęsęsis ir toliau. Po autoavarijos Irina rašė man laiškus: „Tas sužeidimas pačiam, kaip drambliui šiaudas, pasveiksi“. Irina tikėjo mano jėgomis.
Bet po autoavarijos tik savo žmonos dėka pakilau iš lovos. Po pusmetį trukusio gydymo mane parvežė į namus. Kas dvi valandas dieną naktį mane vartė lovoje manoji žmonelė, nes apsivertimui neturėjau jėgų. Gera priežiūra, mankšta, treniravimasis padėjo pakilti.
Dabar judu su vežimėliu. Nuvykstu į Monciškes, Kryžių kalną, turgų, parduotuves, bažnyčią. Smagu nuklysti į malonius prisiminimus.
Šis tekstas dalyvauja lrytas.lt ir Romantika.lt konkurse „Mano nepamirštama naktis“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
