Baisūs jie dėl to, kad žmonės su 60-mečiu sveikino lyg būčiau sulaukusi 100 metų.
Visi tie „Sveikinimų koncerto“ stiliaus eilėraščiai kėlė ne džiaugsmą, bet graudulį ir netgi pyktį.
„pavargo rankos nuo sunkių darbų“, „plaukai nubalę nuo šalnos“, „papuošti sidabru smilkiniai“, „nors gražiausi metai jau nuplasnojo“, „neliūdėk, žinok, nieko amžino nėra“, „slegia metų našta“...
Toks jausmas, kad man tekstus ant vainiko siunčia...
Atsiprašau, bet nors mano močiutės laikais 60-ties sulaukęs žmogus gal ir buvo nurašytas kaip senolis, šiais laikais tokio amžiaus vyrai ir moterys yra dar labai darbingi – dėsto universitetuose, kuria verslus ir dirba kitokius darbus.
Kiek pažįstu savo bendraamžių, nė vienas nėra panašus į senolį, kokius mes buvome įpratę įsivaizduoti 60-mečius.
Nei su lazdele, nei su sidabriniais smilkiniais, nei sudiržusiomis rankomis.
Nemanau, kad jų gražiausi metai nuplasnojo – daugelis tik dabar atrado save, užauginę vaikus džiaugiasi turėdami laiko savo pomėgiams ir veiklai. Todėl ir minorinės gaidos čia visiškai nejaučiame. Bet kai kuriems žmonėms atrodo kitaip.
Tačiau labiausiai pribloškė mano martelės palinkėjimas. Kadangi sūnus su šeima neatvažiavo aplankyti dėl karantino, tai pasveikino telefonu. O marti dar ir parašė tokį sveikinimą, lyg švęsčiau paskutinį savo gimtadienį.
Prie jubiliejinio sveikinimo dar pridėjo ir dainos nuorodą – Edmundo Kučinsko „Galiojimo laikas“. Man net rankos nusviro. Net neatsidariau tos dainos – tai pasityčiojimas!
Sūnui nieko nesakiau, bet labai įsižeidžiau ir nusiminiau. 60-ties sulaukusių žmonių laikas dar neišėjęs iš galiojimo! Jiems dar ne saulėlydis ir ne sutema!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
