Mano draugių santuokos su lietuviais kelia pasibaisėjimą. Nesuprantu, kaip tokios gražios, protingos, savimi pasitikinčios moterys virto nusivylusiomis namų šeimininkėmis.
Manikiūras, kirpykla, kosmetologė – apie tokius dalykus jos gali tik pasvajoti. Jau nekalbu apie kino teatrus, SPA, masažus, naktinius klubus ir restoranus. Gyvena kaip sovietmečiu – darželis/mokykla, darbas, namai. Net ir po darbo grįžusios namo negali pailsėti, sukasi kaip vergės – skalbiniai, dulkės, indai, puodai. Po visko dar ir lovoje turi „atidirbti“.
O vyrai ką? Savaitgalį žvejoja, su draugais sportuoja, bėgioja, vakare kompiuterinius žaidimus pliekia ką nors stipresnio gurkšnodami. Nei žmona, nei vaikai, nei buitis lietuviams nėra įdomi. Jei ir auklėti vaikus, tai tik užbaubti, kad pasitrauktų nuo „teliko“.
Jau seniai žinojau, kad su lietuviu šeimos tikrai kurti nenoriu. Prieš porą metų ištekėjau už rytietiško kraujo turinčiu vaikino (tautybės nerašau, nes iškart pasipila neigiami komentarai ir įžeidinėjimai). Esu nepaprastai laiminga. Auginame vaikelį ir svajojame apie dar didesnę šeimą.
Kai pradėjau lauktis, visos mano Lietuvoje gyvenančios draugės guodė, kad dabar tai jau bus sunkmetis: neturėsiu, kada pamiegoti, pavalgyti ir net į tualetą nueiti, vargsiu iki vaiko paauglystės.
Nieko panašaus nebuvo. Turėjau laiko ir pavalgyti, ir pamiegoti, ir į grožio saloną nueiti, ir su draugėmis prasiblaškyti. Vyras pasilikdavo su mažyle, kada tik reikėdavo. Už mane keldavosi naktimis, leisdavo man pamiegoti ilgiau rytais.
Visada tvarkydavo namus, gamindavo valgyti, apie skalbinius apskritai esu pamiršusi - jis tuo užsiima nuo mūsų draugystės pradžios.
Per tuos porą metų, kai esame kartu, neišgirdau jokio pikto žodžio, nebuvo nė karto pakelto tono. Visada šypsosi, laimingas, visada nepamiršta pagirti ir pasakyti, kaip jam pasisekė tokią nuostabią moterį turėti.
Aš jam ir sakau: „Už ką tu mane taip giri, juk aš nieko nepadariau – nei skalbiuosi, nei valgyti darau, nei lyginu, nei mezgu, nei audžiu?“
O jis man atsakė, kad aš jam vien savo buvimu suteikiu gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Pasak mano vyro, lietuviai neįvertina, kokias nuostabias moteris turi. Aš auginu dukrelę ir džiaugiuosi savo nuostabiu, tobulu vyru.
Aišku, draugės pasako, kad jos nenorėtų būti su užsieniečiu iš Rytų. Neva, jų moterys suvargusios, o vyrai leidžia sau viską. Galiu pasakyti, kad tokios santuokos, kaip mano, pavydėtų kiekviena moteris.
Lietuvės iki šiol galvoja, kad smurtaujantys, girtaujantys ir svetimaujantys vyrai yra normalu. O jei kuris negeria ir nesmurtauja, tuomet turi tokį ant rankų nešioti, kojas bučiuoti ir šokinėti aplink.
Nė velnio! Turiu nuostabų vyrą, kuris rūpinasi manimi ir mano dukrele, kol nedirbu, išlaiko šeimą, padeda namuose, niekada nepriekaištauja. Neprašo nešioti hidžabų, neliepia keisti tikėjimo, požiūrio ir gerbia mano pasirinkimus.
Visoms linkėčiau permąstyti savo gyvenimus ir pasitikrinti savo savivertę. Esate vertos daugiau!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
