Kai kurios apsigyveno Daukšos g. bendrabutyje, kitos buvome priverstos ieškoti nuomojamų butų. Mane ir dar dvi merginas priėmė gyventi Gerosios vilties gatvėje gyvenusi moteris su paaugle dukra vieno kambario bute.
Šeimininkė mažytėje virtuvėlėje pasistatė lovą ir ten miegojo, o mes – kokių 15 kv. metrų kambarėlyje ant sofos ir lovoje kartu su dukra.
Ten gyvenome visus mokslo metus, vėliau – bendrabutyje, su daugybe lovų viename kambaryje.
Buvome jaunos ir neieškojome prabangos, o ir neturėjome pinigų, nes stipendija buvo tik 14 rublių. Ir tai ne visoms. Tik labai gerai išlaikiusioms egzaminus, stipendija būdavo padidinama iki 28 rublių. Po dviejų mokslo metų mūsų grupę papildė merginos, baigusios vidurines mokyklas.
1968 metais kovo mėnesį 24 merginos iš technikumo direktoriaus A. Drukteinio rankų gavome siuvimo technikų-technologų specialybės diplomus ir iškeliavome pagal paskyrimus į Lietuvos rajonus, kelios liko ir Vilniuje.
Dauguma turėjome įsidarbinti tuometiniuose buitinio aptarnavimo kombinatuose. Baigę technikumą buvome sutarę susitikinėti ir tai surašėme testamente ateities kartoms, kurį įkasėme prie administracinio pastato kampo augusios alyvos.
To pasižadėjimo nevykdėme iki šiol. Vykstant statyboms ir rekonstruojant Gerosios vilties gatvę gal kas ir rado tą mūsų testamentą – neaišku.
Technikume mus globojo puiki auklėtoja Pranutė Kiškienė, mokslo keliais vedė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Eugenijus Petrovas, lietuvių kalbos žinoma dėstytoja, keliautoja ir fotografė a.a. Ona Pajėdaitė, labai griežtas fizikos dalyko dėstytojas a.a. Vytautas Tarasonis, matematikas a.a. Algirdas Čiučelis, metikė, kūno kultūros dėstytoja Danutė Vitartaitė, specialybės dėstytojai Ališauskas, Kašėta (vardų neprisimenu) ir kiti puikūs, savo dalykus išmanantys, specialistai. Specialybės gamybinę praktiką atlikome Talino, Rygos, Vilniaus „Lelijos“ siuvimo fabrikuose.
Kiekvienais metais aktyviai dalyvaudavome įvairiuose būreliuose, turizmo ir sporto šventėse Panerių miškų aikštelėse, turistų išvykose sąjunginėse respublikose, kurių pagrindinė siela buvo O. Pajėdaitė, E. Petrovas ir kiti dėstytojai.
Beveik kiekvieną rudenį keletui savaičių turėdavome kolūkiuose kasti bulves, dirbti kitokius darbus. Nors būdavo ir sunku, bet mus visada lydėdavo juokas, žaidimai, vakaronės.
Prieš keletą savaičių teko laimė atnaujinti bendravimą su kursioke, kambarioke, su kuria nebuvome susitikę beveik 40 metų. Sutarėme surasti bendramoksles merginas ir suorganizuoti susitikimą po 53 metų. Tai gana sunku padaryti, nes jau esame garbaus amžiaus mamos, močiutės, pakeitusios pavardes, gyvenamą vietą. Tačiau esame optimistės ir tikime sėkme.
Šia žinute noriu paprašyti visų, kas skaitote ją ir atpažįstate nuotraukoje esančias merginas, parašyti (siųskite laiškus bendraukime@lrytas.lt, redakcija juos peradresuos laiško autorei).
Mielosios kurso draugės arba Jūsų artimieji, labai prašau atsiliepti. Labai norėtųsi Jus visas matyti, apkabinti, kalbėtis, prisiminti išgyventus metus, nueitą netrumpą gyvenimo kelią, jo išbandymus, džiaugsmus ir laimę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
