Jau seniai įtariau apie vyro neištikimybę. Nors jau nemaniau, kad į jį kas nors dar gali žiūrėti į tokį nevykėlį.
Mes jau ne jaunikliai, turime ir anūkų. Vyras užsiauginęs barzdą, pilvą, gerai praplikęs, turintis priklausomybę svaigalams ir nikotinui.
Jau daug metų miegodavome atskirose lovose, nes dažnai grįždavo išgėręs, pradėdavome pyktis, jei paklausdavau, kodėl taip ilgai užtruko ir grįžo girtas.
Tačiau vyras pradėjo vaikščioti pas vienus šalimais gyvenančius kaimynus. Panašaus amžiaus porelę. Nieko neįtariau, nes jie tiesiog sėdėdavo, žiūrėdami televizorių kalbėdavosi ir tuštindavo taureles.
Manęs kaimynai į savo pasisėdėjimus nekviesdavo. Aš nesu mėgėja taurelę kilnoti, todėl ir pati vengdavau jų kompanijos. Jei kartais ir nueidavau, tai tik parsivesti nebepastovinčio vyro namo...
Bet, žinot, moteriška nuojauta visada neapgauna. Kažkodėl man tie vyro apsilankymai pas kaimynus buvo įtartini, nes jis pas juos išeidavo pakylėtas, o grįždavo visai devintam danguj.
Kol būdavo namuose, būdavo piktas ir irzlus, kabinėdavosi prie mano išvaizdos, prie mano kalbos, prie gaminamo maisto, tvarkos – prie visko.
Vieną vakarą pasigedau vyro ir nuėjau pas kaimynus jo parsivesti. Tačiau radau ne visai tokį vakarėlį, kokį tikėjausi. Kaimynas miegojo ant stalo galvą padėjęs, o mano vyras su kaimyne voliojosi nuogi šalia. Mane ištiko šokas!
Tada parsitempiau namo vyrą nespėjusį ir padoriai apsirengti. Po to bandžiau kalbėti apie tai su kaimynu, kad darytų ką nors ir tvardytų savo žmoną. Gėda prieš kitus žmones. Nežinau, ką visi dabar kalba apie mūsų šeimą.
Bet jis pasakė, kad nieko nepadarys, jei norės, vis tiek gulės. Štai tokia Santa Barbara vyksta mažame mūsų miestelyje, kurio pavadinimo minėti nenoriu dėl bereikalingų apkalbų. Ir taip jų pakanka.
Kaip išsivaduoti iš tokios baisios situacijos? Noriu normalaus gyvenimo, normalių santykių, pagarbos.
Blogiausia yra tai, kad skyrybos su vyru nieko nepakeistų. Vis tiek liktume gyventi mūsų mažame pusantro kambario bute net po skyrybų, nes turtas dalinamas per pusę, o už tą pusę nekilnojamojo turto neįsigytume.
Jis ir toliau gyventų viename kambaryje, aš – kitame. Gal tik viskas nusiristų iki dar didesnio pažeminimo, kad jis namo pradėtų meilužes vedžiotis...
Man ir toliau tektų kentėti jo neištikimybę, pykčio priepuolius. Nes nei jis, nei aš neturėtume kur eiti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
