Man patikėta misija užsiimu atsakingai, tyrinėju gyvenimą: savo, kaimynų, draugų, kolegų, garsių žmonių, mirusių rašytojų, aktorių, politikų, o kai viskas nusibosta, net skruzdėlių. Dabar mano taikiklyje atsidūrė vyrai!
Metus trunkantis karantinas priverčia vis dažniau pažvelgti į kalendorių. Žiūriu ir galvoju – jeigu jau skiepai turės tikrą ar išgalvotą mikrolustą, gal jis galėtų man surasti partnerį, kurio lustas tiktų tik man, nes kol kas pažinčių programėlės rodo, kad nerūkančių, sportuojančių, pozuojančių prie savo ratlankių arba, blogiausiu atveju, veganų duomenų bazė man virto tarsi inkvizicijos tardymo izoliatoriumi.
Dauguma vyrų rašo su klaidomis, be lietuviškų raidžių, iškart domisi sekso pozomis, prašo siųsti provokuojančias nuotraukas, o sužinoję, kad poroje nesuprantu jokių mokėjimų per pusę, nes vyras išlaiko abu, o moteris gali daryti, ką nori, pateikia įžūlų atsakymą.
„Eisi dirbt kaip didelė“, – rėžia dažnas. Pasakius, kad mūsų požiūriai neprivalo sutapti, ir šia gražia gaida palinkėjus laimės prasideda bandymas pakalbėti su manimi per vaizdo skambutį.
35 metų 193 cm ūgio kaunietis labai nori suprasti, kaip atrodo moteris, kuri gali sau leisti nebenorėti su juo bendrauti ir drįsti poroje gyventi iš vyro pinigų. Nežinau, ar jį suerzino tai, kad jis tų pinigų neturi, ar tai, kad reikės jais dalytis. Abiem atvejais mūsų vertybės nesutampa.
Kita virtualaus jaunikių katalogo rūšis yra amžini vienišiai su gausia trumpų romanų patirtimi: jiems jau beveik keturiasdešimt ir susirašinėjant net penkias minutes galima paskęsti abejingumo, nuobodumo, pilkumo pripildytose eilutėse. Aš – princas, bet ne pirmo šviežumo, stenkis mane nusivesti prie altoriaus.
Nežinau, kam jiems anketos, jei stalo kampas tokiems diedams kelia didesnį susidomėjimą negu mergina, kuriai patys paspaudė „taip“, ir tesugebėjo išstenėti „Labas“. Kai pasitikslinu, ar kur nors už sienos nevaikšto žmona ir neverkia vaikas, jie visada atsidūsta ir pasipasakoja, kad nesupranta savo vienatvės priežasčių.
Tuo pokalbį ir baigiu, nes man nekyla klausimų, kodėl neatsirado tos nuostabios moters, kuri juose pažadintų alfa patiną ir užkurtų aistrą, nes tokia moteris tiesiog neegzistuoja.
Amžini svajonių jaunikiai su poršais, karjeromis ir porcelianiniais dantimis savo bendravimo stiliumi galėtų užmigdyti net alkaną pasiutusį lokį, nors jų pačių pilvai prisportuoti aitvaruojant, jojant ar geriant papildus.
Tokių senbernių nenorėtų kąsti net barškuolė, nes pagailėtų nuodų pavėpusiam diedui – jis ir taip kaip miręs, nors kūnas juda... Jo akyse, mintyse, žodžiuose gyvybės visai nerasta, išskyrus retas akimirkas prieš veidrodį ir socialiniuose tinkluose giriant save nuostabųjį tropinės salos fone.
Atkaklūs būna keistuoliai, užsieniečiai ir kaliniai. Jie taranuoja savo supersimpatijomis, bet aš net nenoriu spausti mygtuko „priimu“, nes vien nuo jų nuotraukų ir anketų šansonų suspaudžia pilvą lyg grėstų mirtinas pavojus.
Išbraukiu ir tuos, kurie savo trijose eilutėse aiškina, kokia turiu būti AŠ. Norisi pasakyti: brangusis, ši vieta skirta tau papasakoti, kas esi iš tikrųjų, o man bent ką nors suprasti apie tave, o ne apie tai, kad galiu gerti, bet nerūkyti, galiu domėtis kelionėmis, bet privalau neturėti laminuotų antakių.
O galutinai pribloškia tie, kurie pažada, kad su jais bus problemų, nes jie beveik vakar išsiskyrė su nuotaka siaubūne ir patyrė tris „Titaniko“ katastrofas, todėl gražuolio pagarbos moterims reikėtų ieškoti jūros dugne prie laivo nuolaužų.
Žinote, jei trokštate neadekvačios psichikos ligonės, toks skelbimas tikrai sulauks išprotėjusios širdies damos: jūs abejosite, ar meilė egzistuoja, o ji bandys jums įrodinėti, net jei teks jus užrakinti paveldėtoje senelių sodyboje ir praryti raktą, kad jūs bandytumėte jį iš jos atimti.
Taip, aš pati esu senmergė, tuo nesididžiuoju, bet tą faktą priimu ir pagaliau suprantu, kodėl esu tokio statuso. Pasakoti detaliau nesu pasiruošusi, nes tai būtų per daug intymu, todėl įsivaizduokite viską, kas tik jums patinka.
Aš tikrai dažnai žinau, ką daryti, bet kai sutrinku, man labai reikia to vyriško proto, kuris žino ir gali patarti, galų gale nuraminti, suteikti užuovėją atstatydamas tvirtą petį.
Neapsimetinėsiu, kad man gera būti vienai, nes aplink tik liurbiai, o aš tokia visa supersavarankiška, ir lemputę įsukti, ir varžtą prisukti galinti amazonė. Čia galiu pripažinti, kad dažni moterų pareiškimai, kaip joms gerai be vyrų, man kelia nuostabą.
Aš nesu viena iš jų: džiaugiuosi pažinodama labai vyriškų kolegų, bičiulių, kaimynų, net praeivių, kurie praveria duris ar padeda, jei mato, kad tuoj kur nors nugrybausiu bandydama pašokti iki viršutinės parduotuvės lentynos.
Aš net vairuoti nemoku, o įstrigus kokiai nors technikai visiškai sutrinku: bandau su ja susitarti, kad ji pati susiremontuotų, bet praradusi viltį gerai trinkteliu, kaip tai darė mano protėviai, – akivaizdu, kad protingi žmonės buvo, nes technologija aštuonis iš dešimties kartų suveikia nepriekaištingai.
Jums turbūt kyla klausimas, kodėl šitaip peikdama virtualius potencialius vyrus dar drįstu svajoti apie pasakų šalį pavadinimu „Santuoka“. Galite pataupyti savo jėgas ir laiką komentarams, kuriuose man skirsite kritikos žodžius, kuriuos sau esu sakiusi ne kartą. Užteks!
Galbūt santuoka yra ta šalis, kuri man dar neišdavė vizos, nes neturėjau reikiamų skiepų: buvo vyrų, kuriems jaučiau aistrą, bet negalėjau patikėti savęs, nes nesijaučiau saugi nei finansiškai, nei morališkai.
Nusivylusi esu ir tais protingais santykiais, kai bandžiau apsvarstyti saugius jaunikių variantus, kurie man visai nepatinka, bet yra labai patikimi ir pasiruošę daryti viską: teko baigti savęs apgaudinėjimą, nes tas patikimumas buvo tik įsivaizduojamas ir pradėdavo kelti gailestį su agresija. Jei būčiau tęsusi tokius santykius, būčiau ne tik ištekėjusi moteris, bet ir našlė, kuriai tektų guglinti, kur slėpti pavyzdingo vyro lavoną. Žinoma, juokauju.
Labai daug laiko sugaišau bandydama suprasti vyrus, kurie turėjo tik vieną mane žavinčią savybę iš trijų, kurių reikia tvirtiems santykiams. Vildavausi, kad trūkstamos dvi dalys atsiras laikui bėgant. Šiandien jau žinau, kad žmogaus nepakeisi, savęs neapgausi, o mano svajonių santuokai reikia visų trijų iš karto: aistros, saugumo, draugystės.
Esu moteris, kuriai nepatinka būti vienai, bet esu iš tų, kuri laiku ir vietoje sakė stebuklingą žodį NE, net jei tą akimirką nelabai suprato, ką daro. Esu dėkinga už kiekvieną savo pasirinkimą ir dėkoju vyrams, kurie taip pat manęs nepasirinko. Šiandien man kyla didelis noras pajusti nuoširdų, sąmoningą, žavingą, būtinai abipusį permainų vėją burnoje, kuris tiesiog be jokių abejonių pasakytų vyrui TAIP.
P.S. Jei esame pažįstami, bet nesame kartu, tai jau yra NE ir nereikia perskaičius straipsnį svaigti, kaip mūsų ryšys galėtų pražysti naujomis spalvomis.
Taupykime gyvenimą, kurį turime vieną. Ir dar: kol kas – gal laikinai, o gal amžinai – pažinčių programėles ištryniau. Turbūt ne man ta vitrina, net jei kitur susipažinti per karantiną galimybių nėra. Mados pakviesti net į virtualų pasimatymą vyrai nepraktikuoja, užtat tarpukojo nuotraukų prašo arba siūlo savo beveik visada.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
