Deja, bet ne visi savo greitais pirkiniais džiaugiasi. Štai viena vilniečių pora pasidalino savo istorija, kai džiaugsmas įsigijus vasarnamį užmiestyje tapo galvos skausmu.
„Seniai svajojome apie nekilnojamąjį turtą panašiai už 100 km nuo Vilniaus, kad būtų kur savaitgalį nuvažiuoti pailsėti nuo miesto triukšmo, kad pas draugus nereikėtų nuolat prašytis šašlykų pasikepti.
O karantinas mūsų svajones apie užmiesčio sodybą tik dar labiau paaštrino. Dar prieš Naujuosius metus iš kalbos su vienais pažįstamais išėjo, kad jie žino netoli Vilniaus parduodamą sodybą su senu vasarnamiu.
Kadangi visų sodybų kainos siekia šešiaženklius skaičius. Aplink sostinę net sodo namelių kainos be paskolos nelabai įkandamos. Tad pasiūlymas mus labai sudomino - sodybos kaina buvo 25 tūkst. eurų. Netoli miškelis, vandens telkinukas... Žemės nedaug, tik aplink namuką. Bet norint, galima išsipirkti ir daugiau.
Skambėjo kaip mūsų svajonių vieta už svajonių kainą – už tokią kainą dabar niekur nerasi nieko panašaus.
Nuvažiavom su visa šeima apžiūrėti, buvo žiema, daug sniego. Namukas suvargęs, kiaurai lentas galima žvaigždes matyti. Bet užtat gamtos glėbyje!
Džiaugėmės su žmona kaip aukso puodą išlošę. Suskubome tvarkyti dokumentus. Nes per karantiną viskas vyksta daug lėčiau. Kol susitvarkėme viską, jau ir pavasaris atėjo.
Kai dar kartą ten nuvažiavome, supratome, kodėl mums tą sodybą taip pigiai pardavė! Pasirodo, ji pelkėje. Žiemą viskas buvo užšalę. O atėjus pavasariui pasimatė visos sodybos bėdos.
Drėgna žemė net žliugsi aplink, baisu ir vaikus vienus paleisti. Nuolat užmirkusioje žemėje ir gyvačių, ir uodų siaubingai daug yra.
Namukas visas, aišku, dėl drėgmės ir išpuvęs. Man apmaudu, kad mes į tai pirkdami dokumentuose neatkreipėme dėmesio.
Taip mūsų svajonių namelis tapo tikru galvos skausmu. Nes dabar nežinom, ką su ta pelke daryti. Baisu net pagalvoti, kiek kainuotų tokios pelkingos vietos sausinimas.
Ir ar apskritai apsimoka čia kažką daryti. Patys kalti, niekas kitas. Niekas neįkalbinėjo, nemelavo. Tiesiog nepasakė pilnai visos tiesios. O mes tiesiog paskubėjome“, – savo pamokančia istorija dalinosi vilnietis Aleksandras.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
