Lietuvė patarė, ką reikėtų padaryti pirmiausia atsidūrus Turkijos kurorte

Pirmoje savo pasakojimo dalyje autorė išsamiai aprašė, kaip įsigijus kelionę į Turkiją, ten su mama taip ir neišskrido – šiaulietės liko nakvoti prie Vilniaus oro uosto įsikūrusiame viešbutyje vien dėl to, kad kelionių agentūra nepasakė, jog net ir persirgus koronavirusu skrendant į šią šalį reikia turėti ne tik gydytojų pažymą, bet ir neigiamą Covid-19 testą.

Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Lietuvė aprašė savo kelionės į Turkiją įspūdžius.<br> Autorės nuotr.
Atvykus į Turkiją vertėtų išbandyti turkiškas pirtis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Atvykus į Turkiją vertėtų išbandyti turkiškas pirtis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Atvykus į Turkiją vertėtų išbandyti turkiškas pirtis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Atvykus į Turkiją vertėtų išbandyti turkiškas pirtis.<br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Asta Stankūnienė

Jun 26, 2021, 1:27 PM, atnaujinta Jun 26, 2021, 1:27 PM

Pirmąją pasakojimo dalį galite paskaityti čia:

„Keliaujant informaciją apie reikalavimus būtina sekti kasdien. Mūsų su mama poilsinė kelionė į Turkiją vyko gegužės viduryje, kai dar reikėjo neigiamo testo persirgus kovid'u. Šiuo metu VRM skelbia, kad vykstant atostogų persirgusiam koronaviruso infekcija neigiamo testo rezultatų pateikti nebereikia. Dėl viruso mutacijų į Turkiją griežtesnės sąlygos asmenims, kurie prieš atvykstant 14 dienų laikotarpyje lankėsi Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Indijoje, Afganistane, Bangladeše, Pakistane, Nepale ir Šri Lankoje – jie turės laikytis privalomos izoliacijos pagal Turkijos sveikatos ministerijos nustatytą tvarką.

Besipiktinantiems, kad mūsų su broliu dovana 75-erių mamai – koronė ar pragaištis – maža pastaba (su šypsena). Mama perduoda linkėjimus visiems pailsėti nespėjantiems „komentatoriams“, sako esanti patenkinta ir su šypsena bei geriausiais įspūdžiai menanti gražų laiką svečioje šalyje. Beje, mano mama jau dukart persirgusi kovid'u (su pirmąja ir antrąja karantino banga) ir turėjo antikūnų tyrimo rezultatus. Tiesiog prieš kelionę darėme testą, kad būtų saugiau ir norėjome visų garantijų ramiai pailsėti“, – paaiškina autorė ir tęsia savo nuotykių kupiną pasakojimą apie kelionę į saulėtą Turkiją.

„Fortūnos sparnas mus palietė ir mes su mama jau lėktuve. Pilotas Mariano ramia greitakalbe linki visiems sėkmingo skrydžio. Užsimena, kad ne visiems pavyko įlipti į lėktuvą vakar. Nes koją pakiša ir atostogas kiek sutrikdo kovid’o netikėtumai. Jau pamirštu nemiegotą naktį ir rūpesčius dėl nelemtų testų.

Su mama lengviau atsikvepiame. Jos ramybę ir lėktuve matau iš kruopščiai sprendžiamų kryžiažodžių. Po gerų trijų valandų, apie vidurdienį, jau liesime Turkijos žemę. Tikiuos, ji mums bus dosni atostogų malonėmis. Kas maloniai nustebina, kad mus su mama (gal net dėl kelionių agentūros užsakytų bilietų) susodina beveik šalia, tad galiu stebėti savo mylimiausiąją iš pasaulio Emilijų skrydžio metu.

Skrydžio režimą telefone įjungiu, bet broliui neparašau. Vis tiek nepatikės, kad tiek nuotykių – per vieną parą. Papasakosiu arba perskaitys. Permetu akimis kelionės Vilnius – Antalija dokumentus. Trejetų ir devynetų skaičius juose – tebūnie sėkmei. (Nepaminėjau apie įdomų sutapimą. Nuo pačios kelionės pradžios mane persekiojo skaičius trys.)

Turkija! Nerėkiau balsu, bet labai džiaugiausi visom po kovid‘o likusiomis bei imuninę sistemą raginančio atsikurti kūno ląstelėmis. Kiekvienas Antalijos oro uosto centimetras džiugino, visi darbuotojai ir dokumentų tikrinimo sistema atrodė (ir buvo) aiški, paprasta, darbuotojai paslaugūs ir besišypsantys. O dar tas šiltas oro gūsis, su nenusakomu šiek tiek dirvožemio, šiek tiek medžių lapijos bei jūrinio klimato persmelktu kvapu. Jį visad jausdavau nusileidusi Egipte, Graikijoje, kiek kitokį – Sicilijoje. Šiuos kvapus vienijo ir vienas, pats bendriausias dalykas – jis pranašaudavo tikrą, išsiilgtą poilsį dūšiai ir kūnui.

Mes su mama į Turkiją atkeliavome su kuprinėmis, tad oro uostą palikome labai greitai. Vos po 10 minučių jau buvome kelionių agentūros autobuse. Rusakalbė gidė ir ramaus veido garbaus amžiaus vairuotojas susodino visus lietuvaičius į 39 numeriu pažymėtą autobusą. Pajudėjome link viešbučių. Pakeliui – palmės, rožynai, rododendrynai, ožkarožės, virtusios medžiais, įstabiausiais žiedais nukrauti mėtų krūmai.

Nuo Antalijos oro uosto iki Sidės – apie 75 kilometrai, tad važiuoti teko apie dvi valandas. Kai kuriems lietuvaičiams – pavyzdžiui, ypatingai kompanijai, pilnai giminystės ir meilės ryšio, su vaikais – net daugiau, apie 3 valandas. Jų viešbutis – paskutinis suplanuotoje išskirstyti po viešbučius eilėje.

Kai esi pavargęs po skrydžio bei pakinta oro temperatūra – tai daug. Ilgai autobusu maklinėjome po viešbučių teritoriją Sidėje. Vairuotojas ramiu veidu skaldo bajerius, navigaciją, kiek įsitempęs, telefone bando maigyti tik lietuvis gidas. Turistai kovid‘o situacijoje – išskirtinė bendruomenė. Jiems visiems reikia poilsio. Čia ir dabar.

Ką tik atsivėrus poilsinių kelionių galimybės sienai, lietuviai autobuse aptarinėjo girdėtas kitų žmonių kelionių įspūdžių nuotrupas, vardijo, kad „ rusai siaučia su „viskas įskaičiuota“ , vokiečiai bailūs , vaikšto visur tik su kaukėm, Skandinavijos šalių turistų Turkijoje nelabai išvysi“. Ukrainiečių ten pilna, nes jie net ir prieš kovid‘ą lėkdavo į Turkiją dėl klimato, pigumo ir komforto derinio. Rusų lėktuvų reisai į Turkiją ką tik sustabdyti, nes du abiejų tautų „tėveliai“ nesusitarė. Ech, ir čia – politika, pinigai, godulys...

Iš snaudulio pažadina mūsų viešbučio pavadinimas ištartas garsiai. Išlipame vienintelės šiame autobuse, atsisveikiname su gražia kompanija ir jos mažamečiais šviesos kariais. Vaikai (darkart įsitikinau) – fantastiški, jie arba miega, arba medituoja, arba žaidžia Gyvenimą. Viešbučio administracijoje mums paaiškino, kad internetas čia nelabai veiks. Reiškia, reikės primokėti – po 3 dolerius už vieną parą.

Kambarys jau paruoštas, net neklausinėju, kur jis, ar vaizdas už lango bus gražus. Mus lydi žilas turkas, kalbantis tik šiek tiek vokiškai. Paaiškina, kad viešbutis, talpinantis apie 2300 gyventojų, dabar tik pradeda turizmo sezoną, čia gyvena apie 350 žmonių. Tad saugumas tikrai garantuotas, teritoriją – didžiulė, apsodinta rūpestingai prižiūrimais medžiais.

Išties – nepastebėjau nė vienos aptriušusios palmės, prie viešbučio įėjimo pasitiko didžiulės mano ūgio strelicijos (mūsuose dar vadinamos „gaideliais“) nesimėtė nė vienos šiukšlės, aplinka atrodė pakankamai iščiustyta. Kylame į penktą aukštą.

Mūsų kambario numeris baigiasi trimis trejetais. Gražu, komfortiška, viskas apgalvota. Praveriu balkoną. Mama įėjusi pravirksta. Iš laimės, matau. Išties , tokio įspūdingo vaizdo į jūrą nedažnai esu mačiusi. Gal kad su mama, gal kad jos ašaros mane sugraudina, išsprūdėlę nubraukiu ir aš. Mamai gerai, man dar geriau. Dabar ramiai galėsiu parašytu broliui, kad dovana įteikta. Ir ji pavykusi. Nes mama laiminga.

Po ramios valandos ir dušo, dar spėjusios apžiūrėti patalynę, kuri (nustebino) – vien šilti patalai, jokio lengvo apkloto, keliaujame apžiūrėti teritorijos, man knieti išvysti jūrą. Ji vos už 50 metrų. Gerai, kad buvome pailsėjusios. Tokio grožio širdis būtų neatlaikiusi.

Kiekvienas viešbučio teritorijos metras – gerai apgalvotas turisto patogumui ir akių džiaugsmui. Be to – visur baseinai, gultai, želdynai, vaikų zonos, pilna augintinių (dauguma – katės), prižiūrimų, maitinamų, mielų. Fikusai ir kinrožės čia virtusios didžiuliais, kai kurie – šimtamečiais medžiais. Man tai – rojus. Mamai, matau, irgi čia patiks. Tai svarbiausia. Juk viskas prasideda nuo Mamos, Žemės, Gamtos. Tada ir Visata turi galių skleisti, derėti, gyvuoti per Meilę.

Ką daryti atsidūrus Turkijos kurortuose pirmiausia ? Visi sufleruodavo hamamą. Atverti odos poras, pasiruošti masažui, panirti į muilo putų debesį. Tik nusijuokdavau. Anksčiau, prieš kovid’o laikus, pirmiausia reikėdavo ilgo buvimo prie jūros, daug daug saulės, kelionės po senamiestį, gurkšnio vietinio gaivaus ar tauraus gėrimo. Dabar nualinta dūšia šnabžtelėjo: dumk prie jūros.

Ši pasisveikino akvamarinine žydryne, šilta mažyle banga. Pajūry nusiteikę ilgam poguliui tysojo ukrainietiškai, vokiškai, lenkiškai, angliškai, turkiškai kalbantys turistai, lakstė vaikai. Ant priekinių gultų vietų nebebuvo, bet tvarkingose eilėse radome patogią uždangą nuo kaitrios saulės.

Nesitikėjo, kad tai vyksta – mes saulėtoje šalyje su šiltąja Mare nostrum ! Ar tai dėl karantino pačiūžinto stogo, ar mano emocionali natūra leido sau silpnybės akimirką – nubraukiau ašarą. Iš laimės. Nebūtinai sportiškai atrodantys kūnai, po vieną ir grupelėmis, rodėsi, taip pat mėgavosi gamtos dovanomis. Jaunuolių grupelė siautulingai dūko jūros pakrantėje, bandydama maudynėmis gelbėti draugą nuo kiek perdozuoto lengvo alkoholio.

Mama vaikštinėjo pajūriu. Viskas tiesiog nenupasakojamai gerai. Kiek nedaug reikia žmogui. Meraba („labas“ turkų k.), šalie, į kurią atvykti pagaliau pavyko. Neberūpėjo, ar teisingai surašiau pretenziją kelionių agentūrai ir pažįstamam advokatui, dėkojau broliui už idėjos palaikymą, kelionių agentei už nupurtytas žurnalistinės plunksnos dulkes, visiems nuo kelionės pradžios sutiktiems žmonėms, kurie dar kartą įrodė, kad pasaulis išgyvens tik bendravimo, kantrybės ir dalinimosi dėka.

Turkijos kulinarinio paveldo ir kasdienio turkiško maisto šiame kurorte (kaip ir visuose Ultra įskaičiuota) galėjai ragauti daugiau nei 12 valandų per parą. Pusryčiai, užkandžiai, pietūs, desertų laikas, nacionalinių patiekalų degustacijos bei vakarienė nuo 7 iki pat 23 valandos. Žinoma, kovid’as įnešė korekcijų. Švediškas stalas nebuvo pasiekiamas turisto ranka. Palei sienas sustatyti stalai nukrauti gėrybių, o jas apsiginklavę kaukėmis, pirštinėmis ir baltais steriliai krakmolytais rūbais dalijo patys turkai. Tereikdavo parodyti ar įvardyti pageidaujamą patiekalą, net rekomendacijų gaudavai, jei išsiilgęs įvairesnių salotų, vietinių daržovių troškinių, vaisių.

„Mušmala“ – taip vadinosi mūsų su mama iškart pamėgtas vietinis vaisius, panašus į mažą kriaušaitę, skoniu primenantis mūsų svarainį, bet žymiai saldesnis. Pirmąją vakarienę neįsilingavome – užkandome lengvai. Net vyno taurės atsisakėme. Norėjosi poilsio po permainingų įspūdžių.

Grįždamos į visai šalia restoranėlio stūksantį viešbučio pastatą neatsispyrėme pagundai pažvelgti į vietinį SPA. Nemokamai siūlė pirčių kompleksą. Tad rytojui būtinai pabandysime hamamą. Juk būtina nors vieną kartą gyvenime – rėkė net kuklioji lietuvaičių pusė. „Ateikite iki pietų, kol dar neiškepėte saulėje“ – patarė registratūrai vadovaujantis Ali.

Po pusryčių jau stovėjome pasiruošusios naujienai. SPA sklindanti meditacinė muzika ramino ir kvietė nerti į garų sūkurį. Pasitiko jaunutės masažistės – Alisa iš Sankt Peterburgo ir egzotiškoje Juni iš Indonezijos. Lukterėjome, kol vyrai nuliejo vandeniu granitinę plokštę, kuri įkaitusi tapo nenusakomai maloniu guoliu odos lepinimo procedūroms.

Šveitimas šilko pirštinėmis priminė vėjo dvelksmą, o muilo putų debesyse atsidūrusios ilgai šypsojomės. Tai tikrai lyg geras sapnas, iš kurio pabusti norisi labai pamažu. Po gero pusvalandžio ir lengvo atpalaiduojančio masažo šypsojosi Alisa ir Juni, ir aš su mama. Išėjome dėkodamos, dar ir dovanų gavusios – šilko pirštinės pravers ir lietaus mylimoje Lietuvoje.

Mus palepino ir unikalia (man taip pasirodė) granatų arbata (tik paskui išsiklausinėjau, kaip ji gaminama. Parsivežėme namo dėl nerealiai gaivaus skonio karštą vasaros dieną, beje, tinka gerti ir šaltą). Registratūroje paklausė, kuria kalba susikalbėti mums tinka labiau. Anglų, rusų ar vokiečių. Pasakiau, kad tinka abi pirmosios.

SPA vadybininkai puikiai valdė turkų ir rusų, registratūros vadovas – azerbaidžanietis Ali paprašė šnektelti maišyta anglų – rusų kalba. Šnektelėjome. Beveik iškart susitarėme. Ali žinojo Latvijos Jūrmalą, buvo siekęs Latvijos pilietybės, gyvenęs Rygoje, išbandęs lietuvišką, latvišką virtuvę, juokavo kažkiek suvokęs mūsų šalių mentalitetą. SPA salonų buvo įsteigęs ir Pabaltijo šalyse, ir Turkijoje.

Nežinau, ar dėl to, ar dėl jo bičiuliško paprasto nuoširdumo, iškart susitarėme –mamai reikia masažo kurso. Profesionalaus masažuotojo specialybę turintis azerbaidžanietis supažindino su Sevda. Jo kraštiete. Ji iškart susidraugavo su mano mama. Po kelių jos ištartų frazių, nepaleido mintis, kad ji ne tik graži moteris, bet ir kažkuo gimininga dūšia bei savo darbo profesionalė.

Ali pasiūlė tokias sąlygas ir kainas, kokių niekada neįsivaizduočiau pas mus. Todėl, pasitarusi su broliu, sutikau. Penkios dienos – penki masažai, plius kosmetologinės procedūros mamai. Kas galėjo būti geriau? Po hamamo – būtina paplaukioti jūroje. Taip patarė ir save beveik vietiniais vadinantys patyrę turistai, ir turkai. Tad pirmyn – į saulės ir jūros vonias“, – savo kelionės įspūdžiais dalinosi Asta Stankūnienė.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.