Visgi įdomūs tie argumentai, kodėl naujieji herojai nenori priimti apdovanojimų – neva prezidentas bendravo su netinkamais žmonėmis, rėmė neteisėtus mitingus. Dar svarbu lygios teisės, tai galima numanyti, kad lygios teisės ir prezidentas – nesuderinami dalykai. Taip mano akcijų dalyviai.
Kas tai? Provokacija? Tolesnis kovos su Prezidentu etapas? Ar reikėtų į tokias akcijas reaguoti pačiam Prezidentui? Jei taip, kaip reaguoti? Kadangi gyvename demokratinėje valstybėje, todėl kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kur jis nori dalyvauti, su kuo bendrauti. Niekas per prievartą nėra verčiamas bendrauti net ir su šalies Prezidentu ar imti iš jo rankų apdovanojimo. Tokią nuomonę išreiškė ir šalies prezidentas.
Jeigu tie, kas nenori priimti apdovanojimų iš Prezidento rankų galvoja, kad kažkaip jį įskaudins, pažemins – jie klysta. Jie gavo savo dėmesio porciją. Tačiau, jie privalo suprasti, kad savo tokiu elgesiu atstumia ne 1 žmogų, tačiau šimtus tūkstančių žmonių, kurie palaiko Prezidentą.
Mes matome nuolatines pastangas izoliuoti Prezidentą. Žinoma, juk išrinko ne konservatorių kandidatą Prezidentu, bet tiesiog ne partinį, visų Prezidentą. Išrinko ir vėl ne tą. Kaltinimai Prezidentui – absurdiški ir juokingi. Argumentai nerimti, vaikiški. Neteisėti mitingai, nors gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje apskritai negali būti varžoma teisė į mitingus.
Baltarusijoje draudžiami mitingai, bet jie draudžiami ir Vilniuje. Liberalas Šimašius, laisvės vertybių šauklys, pasakys, kuris mitingas geras, o kuris – blogas. Laisvės partijos vertybės, gal tokių vertybių nori Prezidento kritikai? Liberalai pasižymi savo nuomonės išaukštinimu, primetimu. Jie tokie panašūs į konservatorius. Ne veltui kartu dirba valdžioje.
Netikiu, kad Prezidentas kažkaip diskriminuoja mažumas. Jis yra visų Prezidentas, jo pareiga išklausyti abi puses. Taip, jį izoliuoja ir jo nemėgsta liberalai ir konservatoriai. Jis jiems trukdo. Vargu, ar dirbti tokiom sąlygom yra lengva, be to, nežinai, kada kas sukels akciją, atstums tave.
Prezidento rinkėjai – visa Lietuva. Ne globali, o vietinė, kuri kasdien kantriai eina į darbus, kuria gyvenimus čia ir dabar. Už menkus atlyginimus irgi. Pavargę kovotojai. Diskriminacija – ne tik, kai tavo orientacija kitokia. Žmogų Lietuvoje diskriminuoja visaip, įvairiai ir kasdien. Liūdna, tačiau Lietuva per 30 metų sėkmingai išsiglobalizavo, netekusi 1 milijono piliečių ir sėkmingai globalizuojasi toliau eksportuodama pigią darbo jėgą. Ne naftą ar dujas, bet žmones. Globaliai Lietuvai tas tinka ir patinka, tradicinei – nelabai.
Ar konservatorių-liberalų elitui, jų šaukliams ir kovotojams labai svarbu tas skaičius? Lietuvoje 30 metų vyko ir toliau vyksta žaidimas už išlikimą. Tarsi karo lauke žmonės nyko. Kiekvienas savaip: kažkas tiesiog išvažiavo, ne dėl to, kad jo orientacija buvo kitokia, nes tai pateikiama tarsi vos ne kaip pagrindinė priežastis, bet dėl to, kad tiesiog nesugebėjo išgyventi. Kai pilvas tuščias, tau nesvarbu orientacija. Alkanas žmogus pirma pagalvoja apie duoną, o tada apie kitus reikalus. Kiti žmonės liko, kažkas tiesiog užmerkė akis, prasigėrė. Laisvės partija tokiems duos dar laisvės – gerkite, vartokite. Legalizuosime.
Ne Prezidentas kūrė Konstituciją, ne Prezidentas sukūrė Lietuvą. Kiti gali ignoruoti realybę, bet ji yra tokia, kokia yra. Lietuvoje daug problemų ir jos yra čia, vietoje. Jas reik čia spręsti. Tačiau net ir labai norėdamas Prezidentas ne viską gali pakeisti. Iš vienos pusės, nes Lietuvoje yra dalis žmonių, kuriems nepatinka ir netinka esama situacija, esama valdžia. Iš kitos pusės turime laimėtojus, kurie dalinasi įspūdingais pirkiniais, trofėjais, atostogomis – jie laisvi, jų gyvenimai gražūs. Tu gali būti laisvas, bet nebūsi tikrai laisvas be finansinių resursų. Laisvė – gražus, skambus žodis. Laisvė emigruoti turbūt buvo ir yra didžiausia laisvės išraiška Lietuvoje.
Savotiška laisvė, iškreipta jos forma. Tikroji, ne butaforinė laisvė – stambiajam kapitalui, alkoholiui, narkotikams, betvarkei ir anarchijai. Liberalūs santykiai, liberali viena tiesa. Prezidentas negali kažko uždrausti sakyti ar daryti. Jis gali ignoruoti mitingus, nekalbėti su žmonėmis. Jis gali net paprašyti liberalų-konservatorių leidimo, tačiau jis nėra jų samdinys. Nuo to tie žmonės niekur nedings. Šimtai tūkstančių žmonių lieka, nepriklausomai nuo to, ar Prezidentas su jais bendraus, ar nebendraus. Giliname konfliktą, norime kurti įtampas.
Visgi esamas Prezidentas, skirtingai nuo buvusios ar tos, kuri galėjo būti Prezidente bet ja netapo, yra kur kas ramesnis, demokratiškesnis ir solidesnis. Globali Lietuva gali turėti savo Prezidentus Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Australijoje ir visur kur tik nori. Lietuva jau turi savo Prezidentą. Jis buvo išrinktas į šią poziciją, nepaskirtas draugų ar senelių. Visi, kurie niekina, negerbia Prezidento, visuomet turi prisiminti, kad už jo nugarų stovi šimtai tūkstančių jo rinkėjų. Nepagarba, panieka ne vienam, bet tūkstančiams.
Linkiu kuo didžiausios sėkmės Prezidentui, kartu linkiu surasti rimtesnių argumentų jo kritikams. Rimtų argumentų neturėjimas nepriduoda solidumo. Lietuva yra tokia, kokia yra, ją pakeisti galima pagerinus daugumos gyvenimus, kokybiškai juos pakėlus, suteikus viltį.
Milijono nebėra, karas nevyksta, tai Prezidento kritikams norisi palinkėti suvokti to priežastis ir pasekmes, nors abejotina, ar tai pajėgs padaryti. Lietuva be lietuvių, kaip kažkada svajojo Rusija, gal net taps realybe laisvais naujais laikais. Intrigos, valdžios troškulys, kvailos ambicijos – nepagerins likusių gyvenimų. Kartu atvirkščiai, atsiras dar daugiau priešpriešos. Tikiu, kad Prezidentas suras priešnuodį prieš intrigas, o visokias vienadienes akcijas pamirš ir nepriims jų asmeniškai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
