Nusprendėme važiuoti netoli – iki Latvijos pajūrio. Dukrytė labai norėjo pasiimti ir močiutę, kurios kompanijos mažylė buvo išsiilgusi. Retai su ja būna.
Ką gi, vietos automobilyje yra, mielai pasiėmėme vyro mamą – ir jai bus pramoga, pamanėme, daugiau su anūkėle laiko pabūti, ir vaikučiui smagiau, ir mes su vyru turėsime daugiau laisvo laiko dviese pabūti.
Tačiau viskas buvo ne visai taip, kaip svajojome ir tikėjomės. Močiutė buvo su savo poreikiais ir reikalavimais, kurie kelionę ir mūsų atostogas pavertė tikra katastrofa.
Pirmiausia, anyta nėra tokia stereotipinė močiutė, kaip gali nuskambėti. Mūsų močiutė savaitgalį mieliau gurkšnoja putojančius gėrimus su draugytėmis nei anūkę keptų blynų pasikviečia. Ji dažniausiai vaikšto su odinėmis kelnėmis, turi tatuiruočių ir žalingų įpročių.
Dėl to kelionė iki pajūrio prailgo, nes kas 30-40 minučių ji pradėdavo dejuoti, kad reikia sustoti jai šiek tiek pailsėti ir parūkyti. Prašymai pakentėti neveikė – ji reikalaudavo ir spausdavo savo sūnų tol, kol šis neapsikentęs sustodavo. Po to mašinoje nuo jos sklisdavo aštrus ir nemalonus rūkalų kvapas, kas taip pat labai apsunkino važiavimą.
Kai galiausiai pasiekėme Latvijos pajūrį ir įsikūrėme, vėl turėjome šokti pagal močiutės dūdelę. Ji norinti to, jai nereikia ano, prašo nuvežti ten, nueiti šen.
Mums su vyru jau trūko kantrybė, sakom, eik, mama, kur tik nori pati viena. Mums vaiko poreikių dar reikia žiūrėti – ir pietų migdyti, ir valgyti gaminti.
Vieną vakarą su vyru norėjome išeiti į kokią kavinę dviese ir paprašėme pabūti su anūkėle. Mergytei jau penkeri, ji savarankiška, didelio rūpinimosi nereikalauja. Be to, su ja taip retai būna, kad būtų neprošal sustiprinti tarpusavio ryšį.
Tačiau anyta pareiškė, kad ji norinti pailsėti, atsipalaiduoti, o ne aukle būti. Ji nori džiaugtis gyvenimu, o su vaikais jaunystėje prisisėdėjusi.
Vyrui skaudu buvo girdėti, kad jo mama visai neturi močiutiško jausmo. Mano vyras myli savo mamą, bet savo vaiką myli dar labiau. Pasakė, kad jei jau taip, tada ir tegu lieka čia ilsėtis ir pramogauti viena be anūkės, ir grįžta pati sau viena, be anūkės.
Norėjo palikti ją vieną Latvijoje. Bet galiausiai įkalbėjau parsivežti. Tačiau vyras nestojo nei parūkyti, nei kalbėjosi su ja. Tokios atostogų baigties, tiesą sakant, nesitikėjau. Maniau, paatostogausime kaip normali šeima.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
