O mano laiško šio nebūtų, jei ne viena pažintis. Per pažinčių programėlę susipažinau su vienu vaikinu, su kuriuo nusprendėme susitikti ir pabendrauti gyvai.
Susitikome, aišku, vienoje kavinėje. Pasimatymas buvo tikrai keistas, man sukėlė įtarimų vaikino elgesys. Jis atrodė išalkęs. Nors išalkęs būtų netinkamas žodis. Jis buvo tiesiog išbadėjęs. Valgė ir gėrė nesustodamas, užsisakinėjo patiekalus vieną po kito. Kalbėjo pilna burna, nuolat čepsėjo.
Jaučiausi nemaloniai. Tačiau kai atnešė sąskaitą, vaikinas pradėjo išsisukinėti, kad paliko namuose kortelę, o pinigų neišsigrynino. Jau supratau jo klastą. Sukandau dantis ir sumokėjau sąskaitą. Buvo nemaža suma – apie 70 eurų...
Bet „nuostabų“ vakarą vainikavo kitas jo prašymas. Kai stovėjome lauke ir aš laukiau pavėžėjo, jis pasisiūlė važiuoti iki namų su manimi. Jam pakeliui... Arba, jei galėčiau, gal galėčiau ir jam iškviesti automobilį. Nes neturi kaip parsirasti namo...
„Tikrai ne!“ – sušukau jam! Jau ir taip gėrė ir valgė visą vakarą už mano sąskaitą. Gal ir nemandagiai pasielgiau, bet, man atrodo, kad jo poelgis buvo dar nemandagesnis.
Kažkodėl įtariu, kad jis visai nepamiršo savo piniginės ir ėjo susitikti su tikslu tiesiog skaniai pavalgyti. Nes jei būtų tikrai pamiršęs, būtų pasisiūlęs pervesti pinigų, grąžinti bent dalį sumos ir pan.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
