Kas mus pažinojo, vadindavo idealia šeima. Tačiau vieną dieną pavargau slėpti savo tikrąją šeimos tragediją. Iš tiesų mes visą laiką būdavome kartu ne todėl, kad norėjome, o todėl, kad mano vyras buvo despotas. Jis manęs neišleisdavo susitikti su draugėmis, arba jei ir išeidavome, tai tik kartu.
Jis nuolat tikrindavo mano telefono žinutes, namuose buvo įrengęs kameras ir stebėdavo mane kaip kokį žvėrelį narve, jei jo tuo metu nebūdavo namuose.
Blogiausia, kad aš neturėjau netgi finansinės laisvės nepaisant to, kad dirbau pati ir save išlaikiau, niekada neprašydavau jo pinigų. Man grįžus iš parduotuvės netgi tekdavo parodyti jam čekius, ką ir už kiek pirkau, kodėl rinkausi tą kremą, o ne pigesnį ir panašiai.
Aišku, mes taupėme mūsų būsto įnašui, todėl ir skaičiuodavom kiekvieną centą. Bet jis kažkodėl neskaičiuodavo savo išgerto alaus butelių. O man tekdavo aiškintis ir dėl paprasčiausios knygos – skandalas kildavo, kodėl nusipirkau, nors galėjau pasiimti bibliotekoje.
Mano vyras buvo perdėtas kontrolės maniakas. Jei netyčia pasakodama apie savo darbą užsimindavau apie kokį nors kolegą, tai prikaišiodavo man jį kokį mėnesį. Pavydo scenos būdavo už kiekvieno kampo – ne ten pažiūrėjai, ne ten nusišypsojai.
Vieną dieną po eilinio skandalo, kur aš išleidžiu visus pinigus, nebeištvėriau ir nieko nesakydama susikroviau daiktus ir išėjau pas draugę.
Aišku, tada buvo skambučių ir žinučių atakos, kol išsikraudavo telefonas. Jis žinojo, kur aš esu, nes telefone turėjo mano sekimo įrangą. „Kad žinotų, kur esu nelaimės atveju“, – aiškindavo jis draugams.
Aplinkiniams, draugams, tėvams buvo šokas, kai išėjau. Bet tokio gyvenimo aš net priešui nelinkėčiau. Nors smurto nebuvo, bet aš kentėjau nuo psichologinės prievartos. Tai kenčiau per ilgai.
Skyrybų procesas dar nesibaigė. Ir nežinia, kaip pasibaigs, ar neatims iš manęs jis paskutinių marškinių. Nes telefonu terorizuoja, atakuoja su skambučiais ir grasinančiomis, bauginančiomis žinutėmis.
Sko, kad neišgyvensiu be jo, nemokėsiu gyventi, pražūsiu ir taip toliau. Tėvai drąsina ir ragina nepasiduoti. Esu laiminga ištrūkusi iš to baisaus kalėjimo.
Noriu paraginti ir kitas nepasiduoti bauginimams, rasti jėgų ir drąsos pasakyti NE. Nevaidinti tobulos šeimos, jei jos nėra, papasakoti apie tai draugėms, tėvams, kurie padės išsivaduoti iš fizinio ir psichologinio smurto.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
