Jūs nepatikėsite, bet aš vos nenumiriau. Ne, ne už tėvynę, o namuose prie virtuvės stalo. Siaubas!
Tą savaitgalį mano anūkas nenorėjo valgyti košės. Sėdėjo, kaip mąstytojas Spinoza parėmęs galvą, makalavo po lėkštę šaukštu ir nekabino. Anūko mama lyg niekur nieko paklausė: „O jei senelis kartu valgys, tu valgysi?“
„Taip“, – tvirtai pareiškė mažylis ir gudriai mirktelėjo akį.
Išgirdusi tą pokalbį, tuoj pristatė močiutė ir pažiūrėjusi į man įdėtą porciją paėmė į rankas telefoną.
Kiekvienas žmogus turi įvairių alergijų, fobijų: kaimynams, kvepalams, vapsvoms ir, aišku, maisto produktams, kurių nevalgytų net didžiojo badmečio metu. Aš viską toleruoju, niekam nesu alergiškas, bet košei, kurią kabino anūkas – jau geriau badu mirti, negu ją kabinti.
Tai manų košė. Nuo vaikystės vien nuo jos vaizdo jaučiu siaubą, bet dėl anūko pasiryžau truputį pakabinti. Močiutė, pasiruošė skambinti 112, o dukra su ironija laukė, kuo viskas baigsis. Tik anūkas laimingas stebėjo mano pasiaukojimą ir vis ragino: „Valgyk seneli“. Mediniais dantimis rupšnojau košę ir prisiminiau, kodėl taip nekenčiu šios košės.
Kai buvau mažas, vaikų darželyje dažnai duodavo manų košę. Nežinau, kaip jūsų darželiuose, bet manajame manų košė nuolat būdavo su gumulais. Kartais mažesniais, kartais didesniais, bet labai nemaloniais.
Tą kartą pakliuvo labai didelis ir kaip gliti varlė užstrigo gerklėje. Aš iš visos dūšios tą „varlę“ – tfū, auklėtoja per pakaušį bum ir pastatė į kampą. Kampe stovėti buvau įpratęs ir ta vieta buvo daug geresnė nei gumulas gerklėje.
Prie bjauraus gumulo prisidėjo dar viena bėda. Ne paslaptis, kad vaikai kartais pirštu pasitikrina, ar švariai nuvalytas užpakalis. Kai sugulėme pietų miego, šalia gulėjęs berniukas po tokio pasitikrinimo pakišo nešvarų pirštą man po nosimi. Tai buvo paskutinis lašas, išmušęs mane iš pusiausvyros. Atsikėliau, apsirengiau ir išėjau. Tada apsauginių nebuvo, auklėtoja kažkur varlinėjo, tai manęs niekas nesustabdė.
Darželis buvo prie Klaipėdos Jono kalnelio, šalia saldainių fabrikas ir puikiai žinomi visi to rajono takeliai. Išilgai tvoros, „beždžionkės“ tiltu per Danės upę, kiemais, patvoriais nudrožiau į mamytės darbą – Klaipėdos viešąja biblioteką (dabar Ievos Simonaitytės). Kelias netolimas, jei eina normalus žmogus normaliu žingsniu, bet kai eina mažas padauža, kuriam reikia visur kyštelėti nosį, peršokti kiekvieną pelkę, tas kelias tampa tolimas ir trunka ganėtinai ilgai.
Mamytės bibliotekoje buvau savas, žinojau visus takus, kelius ir visus užkampius. Niekieno nepastebėtas tarp lankytojų, pro registratūrą šmurkštelėjau vidun, nudrožiau išilgai aukštų lentynų ir įsitaisiau kamputyje, kuriame buvo knygų su paveiksliukais.
Nežinau, kiek ten sėdėjau, bet mane užtiko viena darbuotoja. Kažką šūktelėjo ir suplojusi rankomis nuvedė į knygų saugyklą, kurioje dirbo mamytė. Mamytės nebuvo. Tetos pasodino prie stalo, davė saldainių, knygutę, o pačios lakstė lyg vištos.
Jei dabar vaikas dingsta iš vaikų darželio, tuoj sukyla ant kojų visa policija, laikraščiai kas kelias minutes rašo apie paieškos rezultatus, nepaliaujamai skamba mobilūs telefonai ir t.t.
Buvau mažas, nežinau, kaip kas vyko, bet manau, kad šurmulį sukėliau, nes šalia darželio buvo tvenkinys ir Danės upė. Tais laikais namuose retas, kuris turėjo telefoną, apie mobilius niekas dar nesapnavo, tai informacija apie dingusį vaiką ne taip greitai sklido.
Manau, auklėtoja paskambino į biblioteką, mamytė kažkur išbėgo ir, aišku, pranešė milicijai. Apie atsiradusį vaiką, manau, taip pat paskambino milicijai. O kur daugiau? Tada bėdai atsitikus visi keliai vedė į miliciją.
Netrukus į biblioteką atėjo dėdė milicininkas ir mamytė. Nepamenu, kas ką kam sakė, kas kur už ką pasirašė, bet gerai pamenu, kad vakare nuo tėvelio gavau tikros vyriškos beržinės košės.
Nuo to laiko, kiek save pamenu, niekada nevalgiau manų košės ir šis kartas, vardan anūko, buvo pirmasis. Tiesą sako, kad seneliai dėl anūkų pasiryžę viskam, net „žiauriai mirčiai“ nuo košės.
Bandžiau pasimuliuoti, bet anūkas, pabaigęs savo porciją, laukė kol užbaigsiu savąją. Žinokite, nepamenu, kad būčiau dar kada buvęs toks laimingas, kai lėkštė ištuštėjo, o močiutei neprireikė skambinti 112.
Kai močiutė paklausė: „Na, kaip tavo vaikystės košė? Skani? „Varlinių gumulų“ nebuvo?“
„Jau geriau rytų fronte būti patrankų mėsa, nei kabinti manų košę“, – atsakiau vis dar negalėdamas atsigauti nuo patirto streso.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
