Skaičiuodavome su draugėmis, kuri gavo daugiau širdelių. Nors slapčia visos žinojome, kad didžiąją dalį jų pačios sau ir atsiųsdavome.
Vėliau skaičiuodavome, kuri iš vaikinų sulaukdavo daugiau sveikinimo žinučių. Kai pradėjome kurti santykius, skaičiuodavome nebe širdutes, bet gėlių žiedus – kas daugiau. Arba kas gražiau, kas originaliau pasveikins savo simpatiją.
Įžengus į trečiąją dešimtį Valentino diena ir toliau buvo smagi pramoga. Tai būdavo tokia šviesi tarpinė stotelė tarp Kalėdų ir pavasario – proga pasipuošti, pasidžiaugti, paflirtuoti. O kai mylimas vaikinas tądien priklaupė ant kelio ir pasipiršo, šv. Valentiną šventėme ne tik kaip visų įsimylėjėlių, bet ir mūsų dviejų meilės dieną.
Kadangi mylimasis pasipiršo vasarį, dar buvo karantinas, nežinojome, kokia situacija bus vasarą, nusprendėme vestuves nukelti kitiems metams. Juk meilė niekur nepabėgs... Deja, o gal atvirkščiau, laimei, viskas nutiko ne visai taip, kaip planavome.
Per mūsų sužadėtuvių metines planavome gražią ir romantišką kelionę prie jūros. Tačiau mano sužadėtiniui teko išvykti į komandiruotę kitame mieste, todėl ir savo romantišką sužadėtuvių sukaktį turėjome kelioms dienoms atidėti.
Buvau labai nusiminusi, nes šv. Valentino dieną teko būti namuose vienai. Mano geriausia draugė, su kuria norėjau susitikti, taip pat kaip tyčia susirgo ir turėjo izoliuotis. Pagailo man jos ir nusprendžiau ją pralinksminti ir paguosti – nuvežti ir prie durų palikti torto ir gėlių. Juk vis tiek nieko doro neveikiau viena.
Pripirkau lauktuvių ir išsikviečiau pavežėją. Bet nuvykusi prie draugės namų nustebau, nes jos kieme stovėjo mano mylimojo automobilis. Dar labiau nustebau pamačiusi, kad šalia stovi mano vaikinas. Ir ne vienas. O su mano drauge. Ir dar bučiuojasi!
Net kojas pakirto. Gerai, kad sėdėjau, nes būčiau nualpusi. Krūtinę pervėrė skausmas... Tokios dvigubos išdavystės niekada nebūčiau susapnavusi. Kodėl? Kaip? Už ką? Klausimai spengė ausyse.
Norėjau lipti iš mašinos ir tėkšti tortą ant jų mašinos stiklo. Bet tiesiog nufotografavau, lyg bandydama pasilikti tai kaip įrodymą jam, jai, sau pačiai. Išvažiavau apsiverkusi namo.
Parašiau jam žinutę, kad gali nebegrįžti iš savo komandiruotės pas mane. Nes man šlykštu jį matyti. O savo geriausiai draugei neparašiau nieko, tik nusiunčiau nuotrauką. Pasipylė jų skambučiai, žinutės, prašymai pasikalbėti, viską išsiaiškinti. Bet aš nieko neatrašiau ir nebesiaiškinau.
Ta Valentino diena buvo baisiausia diena mano gyvenime. Niekam to nelinkėčiau.
Surinkau sužadėtinio daiktus ir išmečiau tašes į koridorių. Žiedą norėjau šveisti pro langą, bet pagailo. Todėl nunešiau į lombardą, o gautus pinigus atidaviau labdarai.
Maniau, kad šv. Valentino diena man visada primins gedulo nuotaikas. Bet visai ne! Gedulas mano širdyje po pusmečio baigėsi, nes sutikau nuostabų žmogų, kuris manęs tikrai neišduos. Jaučiu, kad tai yra mano gyvenimo meilė. Ir labai džiaugiuosi, kad taip nutiko, nes jei tos išdavystės nebūtų, nebūčiau sutikusi sau skirto žmogaus!
Ką noriu pasakyti – kad netgi jei dabar situacija atrodo apgailėtina, skaudi ir juoda, net neabejokite, kad dideli dalykai dar tik laukia ateityje! Tik reikia mokėti palaukti!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
