Net smagu žiūrėti, koks jis laimingas ir išdidus!
Savaitgalį namo sugrįžusi Aistė ima rodyti vaizdo įrašus, kuriuose ji matuojasi nuotakos suknelę. Grožiuosi, aikčiojau, juk kiekviena nuotaka atrodo ypatingai, o čia dar ir dukra.
Bet vienu momentu Aistė atsisuka ir klausia: „Mamyt, o kur tavo suknia vestuvėms?“
Tyliu, nes suknios neturiu. Dar net nežinau, kuo rengsiuosi.
Matau, kaip ryškėja, plečiasi Aistės vyzdžiai.
„Nebijok, brangioji, nuoga tikrai neateisiu“, – nusijuokiu ir einame valgyti pietų.
Bet jau tą patį vakarą imu internete ieškoti rūbo. O! Mano mėgstamos spalvos suknelė, tiks prie ką tik įsigyto rankinuko, ne per ankšta, pats tas po kovidinio suapvalėjimo, su taškuotomis rankovėmis. Žodžiu, penkios minutės – ir aš, galima sakyti, pasirengusi žygiuoti dukros sveikinti.
Betgi ko Kęstas į mane žiūri drėgnomis nelaimingo šuns akimis? A, kostiumas gerokai senstelėjęs? Na, taip, tikra tiesa. Morališkai ir fiziškai savo amžių nugyvenęs? Negalėčiau ginčytis.
Sakau jam: „Tai gerai, sėsk, tuoj ir tau internetu kostiumą užsakysim.“
Kęstas pasipučia kaip kalakutas: „Kokiu dar internetu? Man pasimatuoti reikia! Čia tau ne kokia suknelė, o kos-tiu-mas!“ – net suskiemenuoja.
„Gerai jau gerai, rytoj nuvažiuosime, pasimatuosime ir nupirksime“, – nuraminu.
Mieste einame į prabangių vyriškų drabužių parduotuvę, juk dukra išteka tik kartą!
Iš abiejų pusių apsuptas jaunų pardavėjų, Kęstas išsirenka kostiumą ir praeidamas mane nužvelgia triumfuojančiu žvilgsniu.
Kabinoje persirengia, išeina – ir man nusvyra rankos. Kostiumas kabo per pečius, sagos vos užsisega. Į kelnes tilpo, bet jos kažkaip keistai perkrypusios.
„O kokia gera medžiaga, bus labai patogu!“ – čiauška viena pardavėja.
„Kokybė garantuota, niekas nėra skundęsis“, – antrina ir kita pataikūnė.
Kęstas žiūri, ar pritarsiu. Sakau, kad dėl kokybės nesiginčysiu, bet jau fasonas...
„O ką fasonas?“ – antakius suraukia Kęstas.
„O, tai naujausias modelis, naujos kolekcijos“, – vienu balsu giria tos nenaudėlės.
Kęstas vėl nužiūrinėja save veidrodyje.
„Aijkitjau“, – sumurmu pusbalsiu, bet nusprendžiu nesiginčyti ir šią sceną stebiu iš šalies. Ar mergičkos visai be sąžinės? Juk mato, kad kostiumas netinka.
„Kaip bebūtų, to kostiumo tu tikrai nepirksi“, – nusprendžiu sau mintyse. Tokia taktika – nekariauti ir įsikišti tik lemiamu momentu – jau ne kartą pasiteisino.
Į parduotuvę įeina dvi vienuolės. Viena žvilgt į Kęstą praeidama pro šalį, kita žvilgt. Aš atseit nieko nematau, nieko negirdžiu, manęs neklauskite, nes manęs čia nėra.
Viena vienuolė pasisukiojusi sugrįžta ir sako Kęstui: „Žinokite, tas kostiumas jums labai laaabai netinka.“
Pardavėjos net lošteli išvertusios akis. Kęstas ima niaukstytis, vėl pasisuka į veidrodį. Pakelia vieną ranką, kitą, pritupia, prieina visai arti, iš tolo žiūri.
Matau, kad abejonių sėkla jau pasėta jo galvoje. Bet tai kurgi vyrų logika: jei būčiau aš, žmona, pasakiusi taip šviesiai tiesiai, namuose konfliktas – garantuotas. O štai į visai nepažįstamos vienuolės žodžius kažkodėl įsiklauso.
Mergičkos pardavėjos stengiasi pirkėjo nepaleisti, sako, va čia truputį sagą pakelti galima, čia išsitiesite – ir super atrodys.
Kur dar jam daugiau tiestis, ir taip jau išsitempęs prieš jaunikles kaip styga! Net baimė suėmė, kad neperlūžtų.
Atsargiai, šonu šonu vėl prieina ta pati vienuolė.
„Atleiskite, jūs šitoks gražus vyras, bet kostiumas jus darko, atrodote kaip... kaliausė“, – sako.
Aš paslapčiomis prunkščiu į saują.
Kęstas atsisuka dabar jau į mane, atseit, tark galutinį žodį.
„Kostiumas geras, bet netinka dydis“, – padedu tašką šitoms nesąmonėms.
Paprašome užsakyti kito dydžio kostiumą. Kol kelias dienas jo laukiame, Kęstas vis vaikšto po namus ir pučiasi iš pykčio: „Koks velnias į parduotuvę atnešė tas vienuoles? Jei ne jos, jau turėčiau kostiumą, nereikėtų darsyk važiuoti ir vėl matuotis.“
Bet kai apsirengia jau savo dydžio kostiumą ir jis atrodo lyg nulietas, taria: „Dukra galės mumis didžiuotis.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
