Jau minėjau, kad susirašinėju su savo draugu Андрій, kuriam karo metu gimė dukra. Jis iš Kijevo iki Lvovo, per frontą ir aplenkdamas jo karščiausias zonas, pasiekė ligoninę, kurioje pagaliau išvydo naujagimę. Pirmadienį vakare (vasario 28 d.) man jis atsiuntė fotografiją su dukryte. Viskas lyg siurrealistiniame kine, aš sveikinu jį karo fone… Kaip ir daugumą, taip ir mane apima kartėlis, o smilkiniuose tarytum tvinksi klausimas – kodėl ir už ką?
Teiraujuosi savo draugės Silvijos. Kaip laikosi jos artimi draugai Ukrainoje: „Šiandien nieko neparašė ir neatsakė, gal rytoj pavyks susisiekti. Vakar mačiau, kaip į feisbuką jie patalpino nuotrauką, kurioje abu su anūku gamina molatovo kokteilius ir ruošiasi gynybai. Šiandien jų nuotraukose jau užtušuoti veidai. Baiminasi išpuolių“. Beje, saugodamas tapatybes, šiame straipsnyje taip pat nesidalinsiu Андрій ir jo dukters fotografijomis.
Medijų kanaluose informacija „vaikšto“ labai netolygiai. Pavyzdžiui, vasario 28 d. аpie 1:00 val sužinau, kad Danija leidžia savo piliečiams kariauti Ukrainos pusėje, t. y. jungtis į tarptautinį legioną. Lietuvoje ši naujiena paskelbiama po dešimties valandų. Tikėtina, kad taip nutinka dėl to, jog žiniasklaidai reikia tikrinti informaciją. Ji turi nepakliūti į propagandos pinkles.
Aš visiems, kurie moka rusiškai, angliškai ir lietuviškai, rekomenduoju informaciją tikrinti stebint BBC, DW, LRT, FOX news, CNN, o taip pat ir pasiekiamus rusų propagandos kanalus (jų neminėsiu, nes nemanau, kad turėčiau reklamuoti; būkite labai budrūs juos analizuodami, audiovizualinė medžiaga sukonstruota tikrai įtraukiančiai).
Ką reiškia Danijos sprendimas – leisti žmonėms kariauti Ukrainoje? Ką reiškia tokie patys Latvijos ir Didžiosios Britanijos sprendimai? Mes visi, Europos sąjungos ir NATO nariai esame karo dalyviai. Tiekdami Ukrainai pagalbą ginklais ir remdami įspūdingomis pinigų sumomis esame taip pat kariaujantys. O ar yra kitas pasirinkimas? Tikrai ne!
Man ramybės neduoda klausimas, kuri šalis pirmoji įsivels į didesnį konfliktą? Kurios šalies piliečius, sugautus Ukrainos fronte, inscenizuotai apkaltins?… Šis klausimas yra apie naują karo posūkį. Šis mano apmąstymas leidžia jums suprasti, kad iš tų derybų, kuriose tarpininkavo Baltarusija, taip pat nieko nereikia laukti.
Diegiame sankcijas, remiame, siunčiame ginkluotę. O gal mes tik naivūs? Gal Putinas ir jo nusikaltėlių šutvė turi tam tikrų išteklių karo finansavimui? Pavyzdžiui, gal iš anksto yra prisipirkta kriptovaliutos, aukso, o gal ir Kinijos Juanių?… Logika paprasta, Kinijos neapkaltinsi. Ji, kaip ir Putinas, kad ir kas bebūtų, demonstruos savo pseudo-baltą sąžinę ir kumščiu į krūtinę išraiškingai bels tiek, kiek reikės.
Kriptovaliuta tikrai patogi karui. Ji rizikinga ir tarytum priklausanti laukiniam pasauliui – praktiškai nekontroliuojama. Išeitis yra… Nebent demokratiškasis pasaulis susitars ir sugebės sukurti valiutos kontroliavimo mechanizmą. Europos sąjunga jau anksčiau bandė įtvirtinti tam tikrą kriptovaliutos kontrolę. Tačiau dabar… Vargu ar įmanoma taip greitai priimti aktualius įstatymus.
Aišku viena, kai kreivi ir šleivi įstatymai nieko gero nežada. Spontaniškai sukurta kontrolė gali tapti didesnė problema, nei jos nebuvimas. Tad visa ši beprotybė veda velniai žino kur…
Mane apima šiurpas, kai pagalvoju apie tai, kad nuo atgrasinimo priemonių (ir jų didinimo) iki grasinimo (ir sprogstančio konflikto) toks pat mažas žingsnis, kaip ir nuo begalinės meilės kitam asmeniui iki absoliučios neapykantos. Putino propaganda, pumpuojama į žmonių namus per „Россия“ televizijos kanalą, skelbia ne šiaip karą, o postringauja apie ukrainiečių genocidą, kone atviru tekstu grasina išskersti.
Galbūt šis negatyvus patosas pasibaisėjimą sukėlė net ir pačiai Suomijai. Pirmadienį ji taip pat ryžosi remti Ukrainą. Šis karas išties yra labai pavojingas rytojui… Tai lyg nesustabdomai griūnantys milžiniški ledkalniai…
Grasinimas ukrainiečių genocidu gali atsigręžti ir į pačius į rusus. Putino elgesys – tai savosios tautos, savo žmonių masinis įkalinimas… O prie tam tikro panašaus scenarijaus jau yra žengiama.
Pirmadienį tarptautinėje žiniasklaidoje epizodiškai pranešama, kad restoranai, viešbučiai atsisako teikti savo paslaugas rusakalbiams. Tam tikri veiksmai nukreipti ir prieš Kinijos žmones pastebint, kad šios šalies iš dalies neutrali pozicija, iš tikro veidmainiškai palaiko Rusijos politiką.
Šiandien susirašiau su vienu pažįstamu ukrainiečiu, jis kilęs iš Charkovo, gyvena Varšuvoje, jam 19 metų. Ukrainoje liko tetos, dėdės, pusbroliai, seneliai. Kai pasiteiravau apie jų likimą, atsakymas buvo paprastas: „Neaišku… man sunku apie tai net ką nors parašyti. Man labai skaudu…“.
Šį savo nevientisą, bet daugiasluoksnį tekstą pabaigsiu savo draugės Silvijos fraze: „Nuo Lavrovo ir Putino kalbų kyla kraujospūdis ir norisi spjaudyt ant televizoriaus. Su manimi to dar niekad nebuvo. Mane apsėdo fizinė neapykanta ir beviltiškumas…“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
