Dieną negaunu jokių naujienų iš savo draugų, esančių Ukrainoje. Vakare mane pasiekia pirmosios žinutės. Rašyti tampa sunku, nes per dieną mane periodiškai apsėda keliskart beviltiškumą padauginančios mintys. Vakare rašyti tampa dar sunkiau. Smilkiniai tvinksi, mintys plūsta chaotiškai, nestruktūrizuotai. Vis galvoju apie karą ir apie draugų išgyvenimus. Prisimenu dabar fronto verpetuose įstrigusių šviesius ir gyvenimu anksčiau besidžiaugusius draugų veidus, kartu su jais puikiai ir be rūpesčių leistas akimirkas…
Pirmosios žinios. 19:30 val. rašo Андрій iš Lvovo: „Šiandien vykome maisto, sauskelnių, naujagimei dukrytei, ir panašių reikmenų. Galvoju, gal su mergina ir kūdikiu patraukti į Lenkiją? Tačiau man neramu. Esu informuotas, kad pasienyje tikras pragaras – milžiniškos spūstys. Norinčių pateikti į Lenkiją eilės tokios, kad tenka laukti apie tris paras. Sudėtinga, juk vaikui dar tik penkta para. Ten lauke šalta, o Lvove išvis neįmanoma ramiai būti. Ramybę periodiškai pertraukia oro pavojaus sirenos. Iki slėptuvės bėgti toli, o su kūdikiu rankose net labai pavojinga. Aš visiškai nežinau, ką daryti…“
Pasidomiu, kokia situacija Lenkijoje, papasakoju, kad ten atvyksta skirtingų šalių autobusai ir migrantus išgabena į visas kitas aplinkines šalis. Viliuosi, kad jiems labai ilgai laukti neteks. Viliuosi, kad žmonės supratingi ir praleis mamą su naujagimiu ant rankų. Sirenos pertraukia pokalbį… Daugiau šią dieną nepavyksta mums susisiekti.
Nuo karo pradžios man neatsako Sergėjus, kuris gyveno Odesoje. 20:39 val. pavyksta susirašyti: „Labas, man pavyko išvykti iš Odesos į savo gimtąjį miestelį. Malonu, kad parašei, kad mane prisimeni ir neužmiršti. Gaila, kad nepavyko mums dar kartą susitikti… Gaila, kad taip ir neatvykau tavęs aplankyti Lietuvoje… Tikriausiai mums jau galas…“.
Priešingai nei iš Андрій, mane pasiekusios Sergėjus žinutės yra labai pesimistinės. Mūsų pokalbyje pauzė. Turėčiau raminti? O kaip? Giliai įkvėpęs oro su skaudančia širdimi aš jam atsakau: „Tu tik laikykis, neprarask vilties. Aš tikiu, kad mes tikrai susitiksime ir tu atvyksi net į Vilnių“.
Pokalbis panyra į tylą. Ir vėl keliasdešimt minučių merdi „mesendžeris“… Sergėjus kažką bando rašyti, tikriausiai ir vėl ištrina… Pasiteirauju, kaip jo artimieji. Sergėjus atsako: „Mano brolis gyvena Vokietijoje, o aš štai čia, Ukrainos fronte… Mudu su mama slapstomės. Palikome Odesoje butą, po pažastimi pagriebėme savo katę ir pabėgome į traukinių stotį. Ten buvo visiškai tamsu, žmonių masė… Visi su lagaminais, mažais vaikais ir su savo naminiais augintiniais rankose. Garsiakalbiams nieko nepranešant atvyko traukinys. Jis stovėjo tik dešimt minučių. Per tą laiką turėjome visi suspėti ir sutilpti vagonuose. Štai taip, košmariškai prasidėjo mūsų kelionės iš Odesos namo… Tai yra namo į nežinią, į niekur…
Būtinieji daiktai liko Odesoje. Aš neturiu dabar nei darbo, nei pinigų… Viskas uždaryta… Epizodiškai dirba parduotuvės ir vaistinės… Atrodo, mūsų visų gyvenimas jau baigėsi… Atleisk, bet nebegaliu tau daugiau rašyti… Esu labai pavargęs. Man reikia bent truputį nusnausti…“.
Su Sergėjumi susipažinau prieš kelis metus iki kovidinės pandemijos. Atostogavau Odesoje. Susipažinome atsitiktinai, gatvėje. Neatmenu ko, bet apie kažką pasiteiravau Sergėjaus. Po kelių minučių jam pasirodė, kad aš esu įdomus pašnekovas. Svetingas Sergėjus man aprodė Odesą, apsilankėme jo draugų restorane. Nei rusiškai, nei ukrainietiškai nežinau, kaip vadinasi žuvies patiekalai. Sergėjus išrinko labai baisiais žiobtais ir išvirtusiomis akimi pasidabinusią žuvį…
Nieko panašaus nebuvau nei matęs, nei ragavęs. Fotografavau kaip unikalų archeologinį radinį ir egzemplioriaus nuotraukas siunčiau visiems į Lietuvą. Bandžiau nustebinti. Sergėjus iš manęs linksmai kvatojosi…
Sakė, kad primenu su maistu žaidžiantį vaiką… Vakarą leidome gerdami, o tiksliau skanaudami, horilką (ukrainietišką degtinę). Nors tai ir buvo labai paprastas, niekuo neišsiskiriantis bendravimo momentas, be jokių sudėtingų temų, vien tik anekdotai ir juokingi sąmojai, tačiau šiandien visas tas paprastumas man reiškia ypač daug. Tikriausiai prisimindamas ir nusišypsodamas aš bent tokiu būdu jį dabar palaikau…
Mano pažįstama staiga praneša apie tai, ką Baltarusijoje tenka išgyventi jos vyro artimiesiems: „Vaikinai gaudomi tiesiog gatvėse, vyksta visuotinė mobilizacija. Dauguma žino, kad jų laukia kalėjimas Baltarusijoje arba mirtis Ukrainoje… Jie bando slapstytis. Žmonėms, išėjusiems į gatves reikšti protestą, yra atsakoma labai paprastai – jei protestuosite ir toliau, atsuksime į jus tankus ir tuomet visi jūsų gyvenamieji daugiabučiai namai taps lygiai tokie patys, kaip ir Kijeve.
Baimė veda prie tokių desperatiškų veiksmų, kad net vargu ar galima pamatuoti riziką. Netoli Ukrainos sienos jaunieji kariai išpila degalus į griovį ir eina pas Ukrainiečius į nelaisvę. Jie supranta, kad kaip karo belaisviai jie bus grąžinti į Baltarusiją ir ilgas dienas leis už grotų. Vis tik, jeigu jie liktų kariauti, tikėtina, kad net po skerdynių jų kūnų niekas nesusirinktų ir į Tėvynę nepargabentų“.
21:50 val. pagaliau pirmas kartais, kai nuo karo pradžios man pavyksta susiskambinti su Varšuvoje gyvenančiu Ukrainos žurnalistu Igoriu. Pasiteirauju, kokia situacija Zaporožės mieste. Igoris pasakoja: „Baisu, ne tas žodis. Mano mama taip ir nespėjo palikti miesto. Dabar jai tenka slapstytis, labai fragmentiškai man pavyksta su ja susisiekti. Situacija tokia baisi, kad nebėra nei miesto, nei gyvenimo jame. Bandau mamą įkalbėti vykti lik Lenkijos, kur ją pasitikčiau ir pasirūpinčiau.
Tačiau vykti automobilių keliais pavojinga. Ten galima sutikti okupantus, o jie gali tave sušaudyti be jokios priežasties. Keliauti ne automobilių keliais taip pat neįmanoma, daug kur mūsų tyko minos. Galėtų ji vykti į Lvovą, tačiau baisiausias ruožas yra Kijevas. Vykti tektų per patį frontą. Dabar svarstau, gal reikėtų pasitraukti Rumunijos kryptį. Gal aš ją iš ten kažkaip ištraukčiau?“.
Teiraujuosi apie situaciją Lenkijoje. Koks yra pabėgėlių antplūdžio vertinimas, kaip viskas vyksta. Igoris neslepia ir pykčio ir nusivylimo: „Savaitgalį nuvykau į pasienį. Ten veržiasi visi pabėgėliai. Lenkiją ištiko tikra humanitarinė krizė. Kilometriniai traukinių vagonai Ukrainos pusėje; net po kelias paras laukia, kad juos priimtų. Žmonių masė tokia, kad niekas niekur nespėja. Nespėja nei priimti, nei pasirūpinti, nei palydėti…
…Nežinau, kaip yra iš tikro, bet Lietuvos vardas labai gerai girdimas ir čia. Jūs daug aukojate Ukrainai, aš niekur nesu matęs tokio žmonių susitelkimo. Nežinau, kaip ten politikos lygmenyje, bet atrodo, kad net opozicijos neliko… Man išties šiandien pikta, kad tiek daug metų reikėjo rėkti apie Putino fašizmą ir niekas negirdėjo. Iki karo pradžios bėgančius žmones per sieną grąžindavo… O dabar jau net leidimą dirbti ir gyventi lengvai duoda bet kuriam ukrainiečiui…
Kur jūs buvote anksčiau visi, europiečiai? Ką jūs girdėjote apie Rusiją ir Putiną?…
Būti pasienyje sudėtinga. Į akis lenda Vakarų žurnalistai, CNN, BBC ir visi kiti. Net nemanau, ar jie iki galo supranta, kas nutiko. Jiems juk sensacijos reikia, verkiančios moters ar vaiko atvaizdo. Bet mes jau visi suprantame ir aš suprantu, kad iki gyvenimo pabaigos turėsiu gyventi su šia trauma. Tikriausiai dėl to aš norėjau viską mesti ir bėgti į Ukrainą, griebti ginklą ir kartu su visais ginti savo artimuosius… Vistik mane atkalbėjo Ukrainoje dirbantys mano draugai žurnalistai. Jų argumentai paprasti – mums reikia, kad tu būtum laisvoje Europoje, kad visiems pasakotumei apie tai, kas čia vyksta, kad visi žinotų galvažudžio Putino niekšiškus darbus. Tu mums nereikalingas miręs, juolab, kad pas mus kartais būna ir ginklų trūkumas. Tad mums tenka gintis molotovo kokteiliais…
… Aš suprantu, bus tokių, kurie mane smerks už tai, kad aš nelikau fronte, kad negrįžau ginti šalies. Vargu, ar jie galės kada nors suprasti, kad aš šiandien pasakoju ir rašau apie visus tuos įvykius. Dirbu savo darbą suprasdamas, kad masinės medijos gali būti gerokai didesnis ginklas nei kalašnikovo automatas rankose.
… Aš kasdien ir kas valandą dalyvauju skirtingose susitikimuose su žurnalistais ir aš darau taip pat viską, kad pasaulis žinotų tiesą. Aš tikrai suprantu, kad man teks toliau gyventi lydint šiai gyvenimo traumai, nors aš iš tiesų vis dar niekaip negaliu viso to priimti. Atrodo, kad gyvenu kažkam kitam priklausančioje realybėje. Toje realybėje, kuri man nepriklauso; toje, kuri, atrodo, niekaip negalėjo nutikti šiandiena… Ir vis dėlto tai nutiko…. Ir vis tik ji yra aplink mane….
… Įvykių pradžioje aš nesugebėjau niekam atrašyti net į menkiausią žinutę. Adrenalinas kalė taip, kad vos kelias valandas nusnausdavau. Mintyse pradėjo gimti kažkokie svarstymai, metaforų audros… Aš tikrai visa tai kažkada suguldysiu į kokią nors žurnalistinę publicistiką“.
Igoris prašo manęs nenustoti rašyti apie tai, ką aš išgirstu iš jo ir kitų ukrainiečių. Aš jam pažadu, kad tai, ką sužinojau, tikrai suguldysiu į straipsnį. Paminiu, kad jį publikuos „Lrytas.lt“. Į tai jis reaguoja su truputėliu vilties ir nuotaiką praskaidrinančiu šmaikštumu: „Perduodu visiems linkėjimus, kurie skaito mano mintis. Perduodu linkėjimus Lietuvos intelektualams ir visiems dėkoju, kad jūs sugebate būti labai vieningi. Jei ne Baltijos šalys, tikriausiai būtų dar baisesnis scenarijus…“
Igoris paprašo manęs baigti straipsnį gana šmaikščia fraze, kurią būtinai jums ir skelbiu: „Buvusiose sovietinėse šalyse priverstinai išmokyta rusų kalba netikėtai tapo privalumu. Galime greitai susitarti ir tiems rusams iškaršti kailį!“
… Adrenalinas pakilęs taip, kad man atrodo, lyg šokinėju kas kelias sekundes nuo tramplino į ledinį vandenį. Miegoti laikas… Mintys šokinėja… Užmerkus regiu visų jų veidus… O ką regi Putinas? Gal ant pasaulio spjaudantį Hitlerį?…
Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
