Moters dienos mūsų šeimoje niekas neminėdavo. Mama buvo prieš, nes tai esą šventė, primenanti jai svetimą sovietmečio ideologiją. Todėl nei tėtis, nei aš dėl Kovo 8-osios galvos nesukdavome.
Aš su tokiu požiūriu ir augau. Man tokios priverstinio dovanų/gėlių teikimo šventės kažkokios nenatūralios, „iš reikalo“, pritemptos, senamadiškos. Jau tikrai geriau tuos pinigus, išleistus gėlėms, paaukoti kilnesniems tikslams.
Tačiau dabartinė mano mergina taip nemano – ji pakėlė didelį skandalą dėl to. Nesupratau pradžioje, ko ji tokia nepatenkinta. Neatrašinėjo į mano žinutes. Maniau, gal eilinė prasta nuotaika, gal darbe kas, ir šiaip situacija dėl karo kaimynystėje kelia siaubą.
Bet ne. Vakare grįžus namo buvo tik blogiau. Pradėjo šaukti, iškėlė sceną, kad aš nieko nereiškiu jai, kad nevertinu jos kaip moters.
Na, nežinau, man kažkaip ir į galvą visai neatėjo tokia mintis. Nors grįždamas iš darbo namo, tiesą pasakius, tikrai mačiau nemažai vyrų su tulpėmis. Bet man atrodo, kad čia toks priverstinis spektaklis tiek iš vyro pusės, tiek iš moters.
Vienas apsimeta, kad tikrai noriai ir niekieno neverčiamas dovanoja tas gėles (nors garantuoju, kad 99 proc. vyrų perka tas gėles ne savo iniciatyva, o tik dėl to, kad reikia), o kita apsimeta, kad oj kaip čia netikėta ir smagu gavus tų gėlių, nors iš tiesų žino, kad dovanojama „iš reikalo“. Tad nesuprantu, kam tas spektaklis?
P.s. Kad manęs nenurašytumėte kaip kokio beviltiško ciniko, tai noriu pasakyti, kad merginai gėlių gana dažnai įteikiu be jokios progos, iš didelės meilės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
