Nors anksčiau nei aš, nei mano aplinkinių žmonių ratas nesimpatizavome Putleriui (t.y. Putinui), o kai kurie tiesiog susilaikydavo nuo nuomonės reiškimo, dabar galime pastebėti, jog auga net globali, pasaulinė neapykanta šiam Rusijos pseudomonarchui.
Iki karo Ukrainoje pradžios niekad anksčiau nesu pastebėjęs tiek daug parodijų, tiesmukų šaržų, sarkastiškų frazių. Socialiniuose tinkluose aptikau net platinamą mini animacijos serialą, išjuokiantį Putlerio imperialistinius kliedesius.
Visą savaitgalį svarsčiau apie Putlerio fenomeną ir visa tai, kas vyksta aplink. Netikėtai užkluptas ligos ir priremtas prie patalo ištisas valandas leidau neužsičiaupiančio televizoriaus draugijoje. Turėjau daug laiko mąstymui, bet ne rašymui. Stebėjau Vakarų ir Rytų medijų kanalus, kuriuos vis dar galima pasiekti. Specialiai žiūrėjau propagandinius kliedesius, kurie ataidi iki mūsų iš Rusijos ir Baltarusijos ruporo.
Propagandos kanaluose, lyg nesibaigianti litanija, vis kartojami tie patys žodžių junginiai. Anksčiau, iki skelbiant karą Ukrainai, viešajame diskurse niekur man neteko tiek daug girdėti termino „denacifikacija“. Priminsiu, nacizmo politinė ideologija vieną rasę iškėlė virš kitų rasių. Ji buvo traktuojama kaip gerokai pranašesnė. Tuo tarpu denacifikacija turėtų veikti tarsi prevencija arba nuodas nacizmui.
Jei įdomu, prie ko nacizmas gali privesti, rekomenduočiau perskaityti 1962 m. Philipo K. Dicko parašytą romaną „Žmogus aukštoje pilyje“ („The Man in the High Castle“). Remiantis knygos motyvais, 2015 m. vartotojus pasiekė ir televizijos serialas. „Žmogus aukštoje pilyje“ – tai alternatyvi istorija, kuri mums vaizduoja pasaulį po to, kai Hitleris laimi Antrąjį Pasaulinį karą.
Taigi, kyla esminis klausimas, iki ko nueis Putlerio „denacifikacija“? Iki Sovietų Sąjungos antrosios versijos realizavimo, o gal ir dar toliau?… Nesiryžtu būti orakulu, tačiau „denacifikacijos“ apibrėžime yra ir kita medalio pusė. Putlerio gvardija siekia Ukrainą išvaduoti nuo ją esą smaugiančių neonacių valdžios. Kremliaus ruporai skelbia, kad kaimyninėse šalyse yra daug rusofobijos. Kliedesiai apie rusofobiją mums jau labai gerai pažįstami.
Apmąstant rusofobiją galima pateikti kelis kontraklausimus. O kaip reikėtų šiandien vertinti spaudos draudimo metus Lietuvoje (1864–1904)? O ką mums byloja faktai apie tai, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi dokumentai pirmiausiai buvo rengiami rusų kalba? O kaip vertiname Baltarusiją, kur vidurinėje mokykloje su baltarusių kalba supažindinama fragmentiškai? Nė vienas mano sutiktas baltarusis praktiškai nemoka gimtosios kalbos, net tas, kuris nėra abejingas savo šaliai.
Galiausiai, aš atsimenu, kad sovietmečiu lankydamas vaikų darželį pirmiausiai buvau mokomas rusų kalbos. Ar tai nėra rusifikacijos aiškūs ženklai? Ar tai nėra mažesnių ir silpnesnių šalių nutautinimo gestas, rusų tautos, kalbos ir kultūros iškėlimas?
Žinoma, mano klausimų virtinė gali sukelti jums ir tam tikrą pasipiktinimą, tačiau aš nerašau apie rusų kalbos, kultūros ir meno menkinimą. Atkreipiu dėmesį, kad kėsinimasis į kalbą yra tikslinis diktatūros gestas.
Kalba yra pasaulėvaizdžio pagrindas, per ją suprantame savo vietą pasaulyje, orientuojamės savo aplinkoje. Pagal tai, kiek vienam reiškiniui ar objektui įvardinti naudojama skirtingų žodžių, galime pasakyti, kas kultūroje yra svarbu. Kalba ir sąmonė yra suaugę lyg tvirtos šakos viename medyje.
Edward Sapir ir Benjamin Lee Whorf suformavo hipotezę, apibūdinančią, kaip kalba ženklina mintis. Žmonės, kurie kalba skirtingomis kalbomis vienu metu arba skirtingas kalbas taiko skirtingoje situacijoje, taip pat galvoja skirtingai. Vienos kalbos atstovai nuo kitos kalbos skirsis tuo, kad jie nevienodai komunikacijoje taiko simbolius. Per kalbą yra reprezentuojama asmeninė ir realybės perspektyva.
Denacifikacija tampa tam tikru Putlerio nacizmo žygiu. Prisiminkime, Ukrainoje priimtas įstatymas, kad vienintelė valstybinė kalba yra ukrainiečių, sukėlė labai didelį Putlerio Rusijos pasipiktinimą. Apie tai dar kartą buvo priminta ir skelbiant karą Ukrainai.
Kita vertus, Putlerio Rusijos pasipiktinimas savaime kuria pasipriešinimus, užprogramuoja konfliktus tarp gyventojų kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, Latvijoje jau beveik nebėra aukštojo mokslo studijų programų rusų kalba. Iš kur tai žinau. Gerokai anksčiau, prieš pandemiją, lankiausi Rygos dailės akademijoje ir diskutavome apie tai, ar aš galėčiau pas juos dėstyti tarptautinėje studijų programoje.
Tikėtina, kad studijuotų vien tik latviai, o dėstytojai būtų iš užsienio šalių. Nors studentai supranta rusiškai, tačiau dėstymas turėtų būti tik anglų arba latvių kalba…. Kitas atvejis, mano vienas draugas domėjosi, ar galėtų Latvijoje studijuoti slaugytojo specialybę rusų kalba. Pasirodo, tokia galimybė buvo anksčiau. Taigi, mano pateikti keli pavyzdžiai neatmeta galimybės, kad panašių žingsnių galima sulaukti ir kitose, anksčiau sovietiniam blokui priklausiusiose šalyse.
Kitas pavyzdys, Ukrainoje esantis mano draugas Андрій mini: „Aš su tavimi susirašinėju ir kalbuosi rusiškai vien tik dėl to, kad tu nemoki ukrainiečių kalbos, o aš tau noriu papasakoti, kas vyksta. Iš tikrųjų aš nenoriu nieko daugiau bendro savo gyvenime turėti nei su rusų kalba, nei su pačia Rusija“.
Denacifikacijos chirurginė operacija, kuri yra vykdoma Ukrainoje, jau dabar atsisuka prieš rusų tautą. Putlerio dėka vis labiau ir labiau stiprėja Rusijos atskirtis.
Taigi, Ukrainos „išvadavimo“ naratyve savaime koduojamas Rusijos nacijos išaukštinimas. Prie to prisideda ir nuolatinis deklaravimas, kad rusų tauta yra didinga, kad ji XX a. išlaisvino Europą nuo nacių. Rusijos gyventojų sąmonė yra sumišusi. Aišku viena, kad žmogaus, kuriam šimtmečiais buvo sakoma, kad jis yra vergas, savimonė tampa vergiška. Juk Rusija, po Sovietų Sąjungos žlugimo, faktiškai niekada ir nebuvo laisva, demokratiška ir nepriklausoma šalis. Demokratija, pasirodo, esą, lyg veido nelygumams maskuoti skirta pudra, kuri vos laikosi ant nosies galiuko.
Pasakysiu nepopuliariai. Gyvename demokratiškoje Europos sąjungos šalyje, kurioje kartu gyvena ir įvairių tautybių žmonės. Su kai kuriais Lietuvos rusais man yra tekę kalbėti apie tai, kaip jie mato savo motiną tėvynę Rusiją. Kai kurie jaučia nostalgiją ir jos vedini nuosaikiai reiškia pritarimą Putlerio politikai. Bet jei aš tik paklausdavau, ar yra noro išvykti į Rusiją ir ten gyventi, tuomet visi mano pašnekovai atsakydavo – jokiu būdu, mums gerai gyventi Lietuvoje.
Taigi, nuo ko ir ką reikia gelbėti? Aišku viena, kur prasisuka Putlerio Rusija, ten nieko gero nelieka. Steigiama įšaldyto konflikto zona, o jei tiksliau pasakius – įšaldytas ir pabaigos neturintis chaosas. Tai rodo ir dabartinė Moldovos bei Sakartvelo padėtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
