Berniukas grįžta iš darželio apkandžiotas, apdraskytas. O kartą pasiėmusi netgi nepažinau savo vaiko, nes buvo su didžiule mėlyne po akimi (sakė, kad špagavosi ir kažkas trenkė, o jis nespėjo apsiginti).
Vaikas akivaizdžiai patiria ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Pradėjo vėl šlapintis į lovą, naktimis prabunda verkdamas ir šaukdamas: „Nelįsk, atstok“.
Kai paklausiu, kas jį skriaudžia, tai pasako, kuris vaikas. Dar nežinau, kaip į tai reaguoti. Galbūt kalbėti su tų vaikų tėvais?
Kalbėjausi tik su auklėtoja, tai sakė, kad vaikai susižeidžia žaisdami. Aš tikrai noriu tikėti, kad auklėtojos neleidžia vaikams muštis ir skriausti vieniems kitų specialiai. Grupės didelės, vaikai šiek tiek vyresni už maniškį, stipresni. Tai tikiu, kad visų galbūt ir nesužiūrėsi, bet kai kalba eina apie tavo vaiką,
Toks jausmas, kad vaikai paliekami vieni, daro, ką nori. Kaip galima nereaguoti ir nieko nesakyti, kai vaikai mušasi su pagaliais? Arba drasko vienas kitą, kandžioja? Kaip taip galima?
Neįsivaizduoju, kaip elgtis, ką daryti. Naktimis su vyru nemiegam. Palikti toje grupėje man jau baisu, nes vaikas akivaizdžiai patiria fizinę ir psichologinę traumą.
Vesti į privatų darželį neturime galimybės. O gauti vietą kitame valstybiniame darželyje šiuo metu taip greitai neįmanoma. Sūnui šiame darželyje seniau ir patikdavo, tačiau akivaizdu, kad klimatas dabar ten pasikeitęs ne į gera.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
