Šią gražią saulėtą popietę vienoje sostinės vaikų žaidimų aikštelėje likimas mane suvedė su viena ukrainiete, kurios žodžiai mane labai smarkiai palietė. Norėčiau šiems žmonėms kaip nors padėti daugiau, todėl ir nusprendžiau parašyti šį savo pasakojimą.
Su vaikais žaidėme žaidimų aikštelėje, kur sutikome vyresnio amžiaus moterį su anūkėliu. Vaikams pradėjus žaisti išsikalbėjome. Paaiškėjo, kad moteris – iš Ukrainos.
Draugiškas, šiltas ir nuoširdus žmogus pasirodė. Todėl netrukus prakalbome ne tik apie vaikučius, bet dar šiek tiek ir apie politiką. Apie jų prezidentą Zelenskį, už kurį moteris prisipažino nebalsavusi. Nes netikėjo, kad iš gero aktoriaus gali būti geras šalies vadovas. Tačiau dabar juo be galo didžiuojasi, kad nepaliko šalies, nepabėgo ir kovoja už Ukrainą.
Pradėjusi pasakoti apie savo šalį ir paliktus namus, ten likusius artimuosius, moters akyse pasirodė ašaros.
Sunku rasti žodžius, kurie galėtų paguosti tokioje situacijoje... Vienas Dievas težino, ar ši moteris dar turi savo namus, į kuriuos, prisipažino, vis dar tikisi kada nors sugrįžti, ar tas mažas berniukas dar pamatys savo tėvą...
Moteris apgailestavo, kad ne visi supranta, iš kokio pragaro jie pabėgo ir kas iš tiesų vyksta karo niokojamoje Ukrainoje, kiek bombų per valandą nukrenta jos gimtajame mieste, koks pamišėlis yra putinas, kuris turbūt tikėjosi, jog ukrainiečiai pasitiks jį su vėliavėlėmis ir šypsenomis.
Tačiau, sako, kiek yra žmonių, netgi artimų draugų tarpe, kurie iki šiol netiki, jog karas iš tiesų vyksta. Iki šiol moteriai tvirtina, kad žmonės viską išsigalvoja, o rodomi subombarduotų miestų ir nužudytų vaikų, moterų, civilių ir kiti šiurpūs karo vaizdai – netikri.
Moteris sunkiai tvardė ašaras. Gerklėje gumulas įstrigo ir man... Kiek žmonių yra su „išplautomis smegenimis“? Kiek beširdžių ir nužmogėjusių bejausmių nenori protu suvirškinti informacijos apie karo baisybes ir jas tiesiog neigia?
Tai štai, tos moters ašaros buvo tikros, skausmas akyse neišmatuojamas ir nepakeliamai sunkus, nepapasakojamas žodžiais ir mums, to siaubo nepatyrusiems ir neišgyvenusiems, turbūt iki galo nesuprantamas.
Šis susitikimas mane labai palietė. Todėl, kaip jau rašiau, norėtųsi žmonėms kažkuo padėti. Dalinkitės nuotraukomis apie karo žiaurumus, rusų vykdomus nusikaltimus prieš žmoniją, pasakokit apie tai savo užsieniečiams draugams ar emigrantams, provincijose gyvenantiems skeptiškiems giminaičiams. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, kuo daugiau žmonių žinos tikrąją tiesą, tuo plačiau pasaulis atsimerks ir galbūt padės sustabdyti šią nesuvokiamai žiaurią beprotybę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
