Balandžio 28 d. svėriau 113.4 kg, gegužės 8 – 108.4 kg, prieš kelionę namo gegužės 13 d. – 107,8 kg. Nuuuu, ir ką pasakysite!? Svarbiausia tai tiesa, tikra tiesa, jokios falsifikacijos jokių nuotraukų montažų ar „feikų“.
Viso to pavyko pasiekti dėl viešo įsipareigojimo, vaizdinės kontrolės ir visai nedidelių valios pastangų. Visą gyvenimą su mano kūnu vyksta keistos metamorfozės – lieknas, saikingai nupenėtas, negražiai storas, vėl lieknas gražuolis ir vėl viskas iš naujo.
Nujaučiu, kad ir šį kartą grįžus namo svoris, tikriausiai, vėl pasikeis. Matysime, o dabar įprasta kelionė namo. Į keltą – į Klaipėda, tik šį kartą be vilkiko, kaip keleivis. Iš dalies tai gerai. Atplaukei ir tiesiai namo.
Svarbiausia, yra galimybė nepiktnaudžiauti maistu, nes į bilieto kainą įeina tik pusryčiai. Vakarienė ir pietūs – savo sąskaita. Vakarienės nevalgiau ne dėl to, kad gaila pinigų, tiesiog nenorėjau, nes prieš keltą užbaigiau likučius, buvusius mašinoje, o ko nesuvalgiau, atidaviau kolegoms – juk neišmesi lauk.
Grįžus į savą kiemą tuoj apstojo kaimynai ir negailėjo liaupsių.
Graži kaimynė pasidomėjo, kuo maitinausi, kad taip sulieknėjau, išgražėjau. Trumpai pasidalinau savo patirtimi.
„O jei būtum valgęs maistą be gliuteno, dar gražesnis ir lieknesnis būtum“, – padarė išvadą kaimynė.
Nubėgau pasikonsultuoti pas brangiąją. Nuramino ir atskaitė paskaitą apie tai, kas yra tas gliutenas. Pasirodo, kai manęs nėra, ji valgo maistą be gliuteno ir žino apie jį viską. Čia turbūt ir yra viena iš priežasčių, kodėl kaskart man grįžus ji vis gražesnė ir mielesnė.
Nors tas gliutenas ir ne priešų produktas, bet dėl šventos ramybės, atostogų metu nusprendžiau atsiduoti pilnai žmonos globai ir valgyti maistą be to „priedo“.
Buvo atostogos kaip atostogos. Smulkūs darbai kieme, talka Jakų bendruomenės labui. Turime stiprią bendruomenę, aktyvią tarybą tai kiekvienais metais vis kažką naujo pastatome. Šį rudenį pradės veikti pradinė mokykla, kitais metais planuoja baigti naujo tipo kupolinį vaikų darželį, turime futbolo aikštę, lauko teniso, krepšinio aikštelę, paplūdimio tinklinio ir paplūdimio futbolo aikštelę, lauko treniruoklių kompleksą, vaikų žaidimo aikštelę ir puikų, sutvarkytą parką.
Mūsų bendruomenė – puikus pavyzdys visiems, kaip reikia tvarkytis, dirbti, ne dejuoti ir neieškoti priešų, tiesiog daugiai rūpintis savo kiemu. Aišku, to pasiekti pavyksta esant aktyviai tarybai ir aktyviems, pilietiškiems gyventojams, kurie visada, be papildomų raginimų dalyvauja įvairiose talkose.
Laibai malonu, kad ir mano anūkas yra vienas iš pagrindinių talkininkų. Matau, kad jam dažnai mieliau būti tarp vyrų ir dirbti vyriškus darbus, nei lakstyti po pievas ar sėdėti smėlio dėžėje.
Aktyvūs darbai sumažina svorį, bet tokie baliai, kaip žento jubiliejus, viską gražina atgal. Sutiksite, kad prieš saldų stalą, kurį paruošė dukra, atsilaikyti neįmanoma.
Kai vaikai užauginti, medis pasodintas, namas pastatytas, galima sau leisti dažniau atsipūsti, pasilepinti ir pakeliauti. Šių pavasarinių atostogų metu nuvykome į Birštono sanatoriją, kad atitrūktume nuo triukšmingos, įkaitintos, įelektrintos kasdienybės, truputį pagydytume kūną ir sielą.
Vasarą vėl skrisime į Turkiją. Spėjome užsisakyti poilsį prieš karą, sankcijas, tai nepajutome jokio pabrangimo. Jei tas keliones pirktume šiandien, kainuotų brangiau. Kas brangs, kas nebrangs, bet lietuvis vienam geram poilsiui metuose visada sutaupys, tačiau net ir puikios atostogos anksčiau ar vėliau pasibaigia.
Ryte, saulei tekant, kol anūkas miegojo, norėjau brangiosios tyliai dar kartą paklausinėti apie tą gliuteną. Nors valgau maistą be gliuteno, bet svoris priaugo nuo 107,8 iki ...
Brangioji pasiūlė pasisverti ir užsiimti rimtesniais darbais. Pasisvėriau. Kažkokia nesąmonė! Namie svoris auga su kiekvienu gilesniu įkvėpimu. (Per dvi savaites priaugau apie 3,5 kg).
Skaičiai svarstyklėse sugadino nuotaiką, bet darbas savame kieme ją pakelia. Išėjau padirbėti į lauką ir ramiai pasikalbėti su Dievu. Nieko jo neprašau, tiesiog pasikalbu, o jis pats žino, ko man reikia, ir duoda. Draugai sako, kokie mes laimingi, tiek metų kartu ir tikriausiai esame suradę tą tikrąją laimę.
Taip, vaikai užauginti, medis pasodintas, namas pastatytas, tačiau, manau, tos tikrosios, pagrindinės laimės dar neradome. Daug metų esame kartu, kartu ieškojome, ieškome ir, tikiuosi, tą tikrąją laimę rasime čia, savo kieme.
Kieme irenginėju nedidelį ramybės kampelį. Į pagalbą atskubėjo anūkas ir kartu pabaigėme. Vynuogės apgaubs terasą, bus kur ramiai pasėdėti ir pamąstyti apie nugyventą gyvenimą.
Kai su žmona sulauksime 100 dieviškų metų, visiems padėkosime ir sėdint vynuogių paunksnėje beliks į Viešpatį kreiptis Ovidijaus žodžiais iš kūrinio: „Ilgus metus mes gyvenam vienodus, tegu Dievas mus valandą tą pačią užmigdo, idant neregėčiau sielvarto mielosios žmonos, o ji gi manęs neraudotų. Te visus Dievas globoja, laimė tam, kas moka gerbti „. Ovidijus „Metamorfozės“.
Manau, tai bus ta didžioji laimė, kurios ieškojome, ieškome ir kartu surasime, o kol iki šimtmečio toli, einu ruoštis į kelionę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
