Su vyru vienais metais mus pakvietė pusseserė švęsti Joninių į sodą. Sodas jos už miesto, tai kaip ir su nakvyne. Klausėm dar, ar bus vietos, sako, taip taip, sočiai. Nebent miegmaišį tik įsimeskit.
Atvažiuojam. Man akys ant kaktos. Tik pamačius supratau, kad bus blogai.
Sodo namelis medinis, persišviečia. Toks, kaip mūsų vonia su tualetu kartu sudėjus. O žmonių susirinkę 12 gal. Susižvalgėm su vyru, kaip visi čia tilpsim mes tarp morkų ir pomidorų, kur baliavosim.
Bet iš susirinkusiųjų nuotaikos sprendžiant, tai niekas ten miegoti ir neketino. Nors dar buvo tik pavakarys, bet veiksmas jau vyko intensyvus. Keli vyrai jau kūreno laužą, kažką lengvai gurkšnojo, moterys pjaustė ir vėrė ant iešmų šašlykus. Kažkas juokėsi, kažkas jau šoko. Toks, žinot, jaunimo festivalis. Tik skirtumas tas, kad mums jau ne 18-ka.
Visi tikrai smagiai leidom laiką, oras buvo gražus. Bet kuo gilyn traukė į vakarą, tuo labiau man ėmė nepatikti. Lengvuosius gėrimus pakeitė stiprieji. Liaudis svaigo akyse. Buvo aišku, kad dalis jų vidurnakčio taip ir nesulauks.
Taip ir buvo. Dalis vyrų nuėjo miegoti. Kas susiraitė po krūmeliu, kas į mašiną, kas namelyje. Nors ten muzika kala, šokiai vyksta, neįsivaizduoju, kaip ten galima miegoti. Bet miegojo.
O įšilusios moterys, aišku, vienišos nuobodžiavo. Mano vyrelis buvo vienas iš tų mažiausiai įšilusių. Tad ėjo su visomis šokti į aikštelę prie salotų lysvių. Bet merginos buvo taip įsijautusios, kad jau nekreipė dėmesio, savas vyras ar svetimas, šalia jo žmona ar ne. Pusseserė pradėjo glaustytis, rankas į kelnes mano vyrui kaišioti, paparčio žiedo turbūt ieškot...
Jau buvau įsiutusi iki negalėjimo. Giminaitė dar vadinasi... Paryčiais nuvariau vyrą miegot galiausiai. Nes panos trynėsi, raitėsi, jau bjauru pasidarė net.
Aš atsiguliau mašinoje. Vyrui mašinoje sakė ankštoka, tai atsigulė ant žolės. Bet nespėjus nei užsnūsti, išgirdau, kaip kažkas vaitoja. Ogi mano giminaitė raitosi vyro miegmaišyje, siurbiasi į kaklą! Akys užpiltos, geismu tik alsuoja, raitosi kaip siurbėlė.
Šokau iš mašinos, puoliau ant jų, susirėmėm su pussesere, apsipešiojome, apsižnaibėme, apsižodžiavome. Na, vienu žodžiu, kilo konfliktas, puolė mus kiti skirti. Iš šalies tai atrodytų tokia klasikinė „TV pagalbos“ scena.
Ryte, aišku, pusseserei buvo žiauriai gėda dėl tokio savo elgesio. Vyras irgi atsiprašinėjo, sakė, kad tamsoje jau nebesupaisė, ar ten aš, ar ne aš.
Tiesą sakant, vos nesugriuvo santuoka po tokių Joninių šventimo. Dabar jau viskas gerai, išsiaiškinome santykius su vyru. Su pussesere tik, aišku, beveik nebendraujam iki šiol.
Taigi, žmonės, šventes švęskit saugiai pasirinkdami sau kompanijas ir saikingą alkoholio kiekį. Nes gali baigtis taip, kaip mums.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
