Naujienos pagal temą

Joninės

Joninės (Rasos, Kupolinės) – šventė, švenčiama birželio 24 dieną, kuomet Šiaurės pusrutulyje yra pati ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Joninių data apytikriai sutampa su vasaros saulėgrįža ir astronominės vasaros pradžia. Daugiausia tradicijų ir papročių susiję su naktimi iš birželio 23 į 24 d., kuomet švenčiama Joninių naktis.

Joninių tradicijos Europoje turi itin gilias šaknis, siekiančias pačius archaiškiausius laikus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą istorijoje ši šventė buvo paminėta 1372 m., tačiau yra gerokai senesnė. Iš seniausių laikų išlikusios apeigų su ugnimi, vandeniu ir augmenija nuotrupos. Senovėje šios apeigos trukdavo net porą savaičių. Žmonės rinkdavo žolynus (kupoliaudavo), pindavo vainikus, degindavo laužus ant aukščiausių apylinkės kalvų ir šalia vandens telkinių. Vėliau, kaip ir dauguma senųjų švenčių, taip ir ši buvo sukrikščioninta, susiejant su Šv. Jono Krikštytojo asmeniu.

Augmenija – kupolės ir vainikai

Kupolėmis buvo vadinamos surinktų žolynų puokštės – tikėta, kad jos turi gydomąją ir magišką galią. Į šias puokštes rinkdavo jonažoles, geltonai ir mėlynai žydinčius augalus, ramunes. Kupolėje turėjo būti devyni žolynai, surinkti iš trijų vietų. Didelė puokštė buvo tvirtinama ant karties ir iškeliama aukštai kaip šventės simbolis.

Pasak kai kurių tyrinėtojų, kupolė yra savotiškas pasaulio medžio simbolis. Nors kupoliavimo – žolynų rinkimo – tradicija atsirado gerokai iki krikščionybės, pats kupolės pavadinimas susijęs su slavišku Ivano Kupalos (lietuviškai – Jono Krikštytojo) vardu.

Iš devynių žolių buvo pinami ir vainikai. Tai paprastai būdavo merginų darbas. Pinti reikėdavo tylomis, nenaudoti siūlo. Vainikai simbolizavo amžinybę ir meilę. Ant galvos dedamas vainikas reiškė nemirtingumą, į vandenį leidžiamu vainiku buvo tikimasi prisikviesti meilę, tai buvo merginos brandos simbolis. Vainiką ir degindavo – tai simbolizavo prabėgančias jaunas dienas.

Vėlesniais laikais iš ąžuolo lapų nupinti vainikai būdavo dovanojami dienos varduvininkams – Jonams ir Janinoms. Šiais vainikais puošdavo galvas arba kabindavo ant varduvininkų namų durų.

Per Jonines žolynais būdavo puošiami vartai – medinis karkasas, per saulėgrįžos šventę statomas aukščiausioje apylinkės vietoje. Šie vartai simboliškai skyrė du pasaulius – kasdieniškąjį ir sakralinį. Pro šiuos vartus įeidavo šventės dalyviai.

Pats magiškiausias su žolynais susijęs paprotys – paparčio žiedo ieškojimas. Tikėta, kad šis niekada nežydintis, sporomis besidauginantis augalas pražysta pačią trumpiausią metų naktį. Ieškoti šio žiedo buvo einama jau sudegus Joninių laužui ir išplukdžius vainikus. Pradžioje ieškodavo pavieniui, vėliau atsirado tradicija ieškoti poromis (susižadėjusioms poroms).

Tikėta, kad papartis žydi tik akimirką, tačiau tas, kas jį ras (arba kuriam pats žiedas užkris už apavo ar į kišenę), bus apdovanotas visažinystės dovana, matys paslėptus lobius, skaitys žmonių mintis, supras gyvulių kalbą. Egzistavo net instrukcija, kaip tą žiedą rasti: radus miške papartį reikėjo patiesti po juo švarią nosinę ar savo švarką, apsibrėžti aplink save ir papartį ratą šermukšnio lazda, pastatyti indą su švęstu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Tada paparčio žiedas turėtų tvykstelėti ryškia šviesa ir pats įkristi į patiestą nosinę ar švarką.

Ugnis ir vanduo

Ne mažesnę svarbą archainėse apeigose turėjo ugnis ir vanduo. Vienas žinomiausių iki šių dienų išlikusių Joninių papročių – Joninių laužų kūrenimas. Laužą stengdavosi sukrauti kuo aukštesnį, kad kuo labiau apšviestų laukus – taip tikėta prisišaukti didesnį derlių.

Laužas simbolizavo ir naują pradžią, apsivalymą. Laužas būdavo uždegamas jau sutemus, paprastai tai būdavo apie 23 val. vakaro. Pagal seniausias tradicijas tai reikėjo padaryti nauja, švaria ir šventa ugnimi – skeliant titnagą arba trinant sausus medinius pagaliukus.

Joninių laužo ugnis buvo laikoma šventa ir ypatinga – jos žmonės, ypač jaunavedžiai, parsinešdavo į savo namų židinį, nes ji turėjo garantuoti šeiminę laimę. Ugniai buvo priskiriama ir magiška galia apvalyti nuo ligų ir negandų. Tuo tikslu ir jauni, ir seni šokinėdavo per Joninių laužą. Aplink laužą per naktį skambėjo dainos, vyko šokiai, rateliai, žaidimai.

Nuo piktųjų dvasių buvo stengiamasi išsigelbėti, derlių apsaugoti deginant ant karties iškeltą vežimo ratą. Degantys vežimo ratai būdavo ridenami ir nuo kalvų. Uždegtas ratas simbolizavo saulę.

Vienas įspūdingiausių šventės papročių – vainikų plukdymas vandeniu. Pasišviesdama deglais šventės dalyvių eisena nusileisdavo iki vandens telkinio, ir ten merginos (arba ir vaikinai) į jį paleisdavo savo vainikus, uždėtus ant kryžmai sukaltų lentelių ir pritvirtinus nedidelę žvakę. Kartais vaikinai išsigriebdavo iš vandens patinkančios merginos vainiką.

Ypatinga magiška galia būdavo priskiriama Joninių naktį iškritusiai rasai – būtent nuo to kilęs ir senasis Joninių pavadinimas – Rasos. Joninių rytą žmonės prausdavosi rasa, trokšdami sveikatos bei grožio. Rasa prausdavo ir ligonius, kad šie pasveiktų, arba apgaubdavo rasoje sumirkyta drobule. Su rasa buvo siejamas ir derlius: kuo Joninių rytą ji būdavo didesnė, tuo didesnis, tikėta, būsiąs ir derlius. Rasa ūkininkai šlakstydavo daržus, duodavo jos karvėms, kad būtų pieningesnės.

Joninių burtai

Nenuostabu, kad magišką naktį, kuomet savo galią parodo ugnies, vandens ir augmenijos stichijos, būdavę gausu burtų. Nemaža jų dalis buvo susijusi su derliumi ir su šeimos sukūrimu.

Nupynusios vainikus merginos skaičiuodavo juose žiedus. Porinis skaičius reiškė, kad tais metais ištekės, neporinis – kad liks mergauti. Panašiai burdavo ir su ramunės žiedlapiais.

Nupintus vainikus atsisukusios nugara mesdavo į obelį, beržą arba gluosnį. Per kiek kartų užmesdavo, po tiek metų turėjo ištekėti.

Joninių naktį merginos paleisdavo į vandenį plaukti du vainikus. Jeigu šie išsiskirdavo, tai reiškė skyrybas su mylimuoju, jeigu susiglausdavo – santuoką. Jeigu vainikus plukdydavo ir vaikinai, ir merginos, būdavo žiūrima, kieno vainikai susiglaus – tiems buvo pranašaujamos vedybos.

Buvo tikima, kad jeigu vaikinas ir mergina peršoks Joninių laužą susikibę rankomis, tais metais jie būtinai susituoks.

Joninių rytą merginos nusipraususios rasa vėl eidavo miegoti, tikėdamosi susapnuoti savo būsimąjį.

Kad sulauktų gausaus derliaus, ūkininkai Joninių rytą turėdavo apibėgti savo laukus ir nuogi išsivolioti rasoje.

Gausų derlių buvo siekiama prišaukti sukraunant kuo aukštesnį Joninių laužą, kad šis kuo geriau apšviestų laukus. Laukai būdavo lankomi ir su deglais rankose. Laukus apsaugodavo ir po juos išbarstyti laužų pelenai.

Joninės (vasaros saulėgrįža, trumpiausia naktis ir ilgiausia diena) – opozicinė šventė Kalėdoms (žiemos saulėgrįža, ilgiausia naktis ir trumpiausia diena). Pagal Joninių orus spėdavo, kokios bus Kalėdos. Jeigu naktis žvaigždėta – Kalėdos bus speiguotos, jeigu apniukusi – per Kalėdas bus šlapia ir vėjuota, jeigu per Jonines lyja – galima laukti didelių pūgų.

Joninės Lietuvoje

Lietuvoje Joninės paskelbtos nedarbo diena 2003 m. Visoje šalyje rengiamos masinės Joninių šventės, per kurias deginami laužai, dainuojama ir šokama, sveikinami Jonai ir Janinos. Senųjų tradicijų gerbėjai švenčia Rasas, stengdamiesi išlaikyti pačius archaiškiausius papročius ir atsiriboti nuo sukrikščionintų bei sumodernintų šventės versijų.

Daugybę žmonių sutraukia Joninės Jonavoje, kuri vadinama Jonų ir Janinų sostine, senąsias tradicijas atkartojančios šventės Kernavėje, Rumšiškėse, ant Rambyno kalno, vilniečiai noriai renkasi švęsti Verkių parke.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.