Kadencijos pradžioje (birželio 4 d.) ir dabar, kadencijos pabaigoje (liepos 9 d.) esu tame pačiame miestelyje. Jei yra galimybė, kad nesėdėčiau dykai prie šaldytuvo, visada su savo ištikimiausiu draugu einu pasivaikščioti šio bei to nusipirkti ir tiesiog iš smalsumo pažiūrėti į kainas.
Prisiminiau praeitą pasivaikščiojimą. Kaip visada, pirma žvilgtelėjau į kuro kainas. Prie pagrindinių kelių kuras brangesnis, bet šioje automatinėje Belgijos miestelio kolonėlėje kuras ne ką brangesnis už lietuvišką.
Nors Belgijoje maistui PVM 6 proc., bet produktų kainos – panašios į lietuviškas. O dar turėkime mintyje, kad sunkvežimių vairuotojai moka už kelius. Skersai pervažiuoti Belgiją yra 150 km, ir už tą ruožą tenka pakloti – 27,53 euro. Klaipėda-Vilnius į vieną pusę – 300 kilometrų, tai kaip du kartus per Belgiją.
Paskaičiuokite, kiek Lietuvoje viskas dar pabrangtų, jei įvestų panašų mokestį sunkvežimiams. Aš ne ekonomistas, ne matematikas, todėl ir nesuprantu: pas mus keliai nemokami, atlyginimai mažesni, dujų elektros kainos mažesnės, bet maistas ir kuras – kaip Belgijoje, o gal ir brangiau.
Gal kainos sumažėtų sumažinus PVM, ar Seimo nariu skaičių? Nežinau, bet kad mūsų stebuklų šalyje Lietuvoje ką besumažintų, vis tiek kainos auga. Prigalvos „ekologinės pakuotės“ mokestį, ežero vandeniui, sankcijų nuostolius ir viską užkraus eiliniams pirkėjams. Beje, kaip tik šioje Belgijos parduotuvėje pirmą kartą susidūriau su ta ekologinės pakuotės naujove. Niekaip negalėjau rasti plastikinių maišelių susidėti pomidorams. Apėjau visas lentynas, bet mums įprasto ruloniuko su maišeliais neradau. Paklausiau salės darbuotojos, kur jie yra. Iš jos greitakalbės ir rankų mostų supratau, kad jų nebėra, nebus ir parodė į maišelius, kurie kainuoja 0.69 euro už 2 vnt. Pirk maišelį arba imk supakuotas daržoves. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip visokios iniciatyvos, taip pat ir kova su plastikiniais maišeliais, tuština eilinių pirkėjų pinigines, bet... Mes, lietuviai, ypač vyresnės kartos, ne iš kelmo spirti. Mėtyti, vėtyti ir išradingi. Pomidorus susidėjau į maišelį, skirtą duonos gaminiams. Salės darbuotoja piktai sušnypštė, bet netrukus pastebėjau dar kelis pirkėjus, dedančius daržoves ir vaisius į duonos gaminiams skirtus maišelius. Praktiška, ekologiška ir nieko nekainuoja. Tokiu vyrišku išradingumu pasinaudojo ir kita pirkėja.
Praeitą kartą lankantis pakeliui stabtelėjau prie kito prekybos centro, bet ne dėl to, kad kažko reikėjo. Tiesiog prie parduotuvės sėdėjo išmaldos prašanti moteris. Pasirodo, ir klestinčioje, ramioje Belgijoje žmonėms darosi vis sunkiau išgyventi. Nepraeinu abejingai pro ištiestą ranką. Į tuščią jos indėlį įdėjau pinigų ir užėjau į parduotuvę nusipirkti kiaušinių, nes ankstesnėje parduotuvėje jų nebebuvo. Kiaušiniai nedideli, krizelės paveikti, bet kai paleidi nelabai karštoje keptuvėje, pasiskleidžia plačiau ir vizualiai atrodo didesni. Ką padarysi, ta krizelė paveikė ne tik žmones, bet ir vištas. Jos būriais vaikšto po sunkvežimių aikštelę, tenkinasi tuo, ką numeta vairuotojai, na, o po tokios varganos rinkliavos ant asfalto kiaušiniai tik degtukų dėžutės dydžio. O kitos vištos nusispjovė į savo tiesioginę pareigą ir atgulė... Jei kam reikia kiaušinių, tai tegu patys deda ir joms dzin žmogiški žmonių poreikiai. Jos ilsisi.
Po mėnesio aš – ir vėl tame pačiame miestelyje ir su savo geriausiu, ištikimiausiu draugu keliauju į vietinį prekybos centrą. Visi visur šaukia, kad kainos (ypač Lietuvoje) kyla kaip ant mielių, tai einu pažiūrėti, kokia padėtis čia – Belgijos – Prancūzijos pasienyje, miestelyje Mouscron.
Iškart nedidelis pasikeitimas. Vietoje vištų aikštelėje karaliauja katinas. Ponios, sėdinčios prie parduotuvės, nebeužtikau. Matyt, niekas dabar nieko saviems vargšams neduoda, nes ir patiems kiekvienas centas svarbus.
Praėjus lygiai mėnesiui didelių kainų pasikeitimų nepastebėjau. Kai kas truputį pabrango, bet pagrindinių produktų kainos nepakito, bet pakito mūsų vairuotojų darbo ir gyvenimo aplinka.
Nekalbėsiu apie Mobilaus paketo ypatybes, bet į aikšteles sugrįžta „prekiautojai“ vogtais daiktais, moterų ir net vyrų kūnais.
Ne taip seniai sustojus vienoje aikštelėje nakvynei prisistatė „prekeivis“. Vyresnės kartos žmonėms gerai suprantama kalba pasiūlė kompiuterį ir telefoną tik už 100 eurų. Naujus.
Turiu karčios patirties, tai nesileidžiu su jais į kalbas ir neinu žiūrėti prekių. Nes jei tik parodysi susidomėjimą – neatstos, kažką įkiš, o jei pikčiau atsisakysi, tai ryte gali rasti tuščią padangą.
Mandagiai atsisakiau.
„Jei nereikia elektronikos, imk mergą. Jauna, graži nebrangiai padarys viską, apie ką tik svajoji“, – siūlo.
Vėl mandagiai atsisakiau.
„Tai gal tau vyrą atvežti? Tas bus pigiau“, – neatstojo.
„Vyrai aikštelėse veltui siūlosi ir vairuotojus vilioja“, – atsakiau mandagiai ir pasakiau, kad man laikas miegoti.
Kažką nepatenkintas atsakė ir nuėjo prie kitos mašinos.
Netrukus išgirdau derybas su kitu vairuotoju. Pravažiavo mašina, pasigirdo moteriškas balsas, o po to tyla pavadinimu „nieko nematau, nieko nežinau“.
Prieš eilę metų, kai po Europą pasklido masinė migracija, po aikšteles taip pat „trynėsi“ prekeiviai.
Siūlė auksą, įvairius daiktus, tamsaus gymio merginas, bet vyrų nesiūlė.
Paskutiniu metu atvirai vaikštančių „prekeivių“ nebesimatė. Nežinau, gal policija juos sugaudė, bet neilgam. Aikštelėse vėl pasirodė neturto į trasą išmesti žmonės.
Iš tolimų kraštų „keliautojus“ keičia mūsų kaimynai ir kyla paprastas žmogiškas klausimas – kas sekantis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
