Truputį pakeitus Ovidijaus mintį, ne linksmybių brangume, puošnume, egzotiškume, o nesumeluotame nore būti kartu, nuoširdžiame rūpestyje suteikti vienas kitam džiaugsmo slypi tikrasis poilsis. 2022 metus sutikome „Karpynėje“.
Apie puikiai praleistą laiką, smagiai sutiktus Naujus metus rašiau ir dabar galiu patvirtinti auksinę mintį – kaip sutiksi Naujus metus, tokie jie ir bus.
Nesigilinsiu į pasaulines problemas, bet mes su žmona juos sutikome puikiai ir pirmasis pusmetis praėjo puikiai visais atžvilgiais.
Viename literatūriniame konkurse sąžiningai laimėjau dovanų kuponą, tai jį ilgai nemąstę pridėjome prie vasaros poilsio „Karpynėje“. Prie dovanų kupono truputį primokėjome, truputį pridėjome papildomai – gavome kambariuką priešais tvenkinį (kaip per Naujų metų sutikimą), pusryčius, baseiną, žvejybą, nuostabų orą, puikų ramų poilsį ir skanų maistą restorane.
Apie namus ir šeimininkę galima spręsti tik peržengus slenkstį, apie įvairias viešas įstaigas – nuo pirmų akimirkų registratūroje.
Sutiksite, kad malonu, kai nepriklausomai nuo kainos, vietos, pareigų ar rūbo pasijusti pačiu mieliausiu ir laukiamiausiu svečiu.
Negaliu kalbėti už visą Lietuvą, bet sodyboje ir žiemą, ir vasarą pasijutome labai laukiamais svečiais.
Kambariukas kuklus, bet yra lova, dušas, tualetas, virdulys, veranda, gražus vaizdas, puikus restoranas ir svarbiausia – geras oras.
Būnant ilgesnį laiką norėtųsi daugiau pramogų, bet parai ar dviem atitrūkti nuo kasdienio šurmulio pakanka.
Dviračiai, baseinas, sauna, žvejyba ir ramybė, nes ten kur žvejojama, triukšmauti nevalia.
Nesu rimtas žvejys, bet progai pasitaikius mėgstu palaikyti rankose meškerę ir palaukti lemtingo plūdės niurktelėjimo. Tas meškerykotis ir plūdė kaip magnetas, laikantis žmogų prie vandens.
Pabandykite nieko neveikdami be nieko pasėdėti prie kranto porą trejetą valandų. Manau, atsibos, o su žvejybos inventoriumi, nors ir niekas nekimba, laikas neprailgsta.
Po pasivažinėjimo dviračiais, vakarienės, baseino, pirties, atėjo laikas pasigauti svajonių karpį.
Iš vakaro visą „stovyklą“ apskriejo žinia, kad kažkas iš poilsiautojų pagavo 5 kilogramų karpį. Nekalbu apie profesionalus, kurie žvejoja didžiuosiuose tvenkiniuose, o turiu galvoje „kelialapinius“ žvejus. Jiems skirti mažieji tvenkiniai tiesiai po langais.
Gavę rimtą didelį sietelį, saldžių kukurūzų „bankę“, meškeres, pasijutome su žmona labai rimtais žvejais, bet vakarykštis 5 kilogramų karpis tikriausiai buvo vienintelis to tvenkinio gyventojas, tačiau ne žuvyje laimė. Laimė – kartu pasėdėjome, keletą valandų paveizėjome į ramiai plūduriuojančią plūdę, atsigėrėme kavos, paskanavome mangų, per pietus suvalgėme karpio steiką, laimingi grįžome namo ir gavome barti nuo... anūko.
Sutiksite, kad geriausia, linksmiausia draugiškiausia, taikiausia kompanija tai seneliai + anūkai. Anūkui labai patinka keliauti su seneliais, tai barė, kodėl jo nepasiėmėme į kelionę.
Sekančią dieną buvome susiplanavę kelionę į Kamanų rezervatą, bet dėl anūko pakeitėme planus ir išvykome į vandens parką.
Ir vėl „nuplaukė“ kelionė į Kamanų pelkyną. Jaučiu, ten kažkoks nelabasis manęs laukia, o aplinkybės vis atitolina susitikimą su juo. Dar kartą tenka konstatuoti – nieko nebūna šiaip sau. Anūkas nuo pirmųjų gyvenimo metų kasmet lankosi Turkijoje, tai kai tik pasakai „vandens parkas“, pirmas klausimas – kaip Turkijoj?
Taip, važiuosime į mini Turkiją Lietuvoje, o kas belieka atsakyti, bet apie tai kitame laiškelyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
