Iš ryto atsikeliu anksčiau, išverdu abiem kavos, košės ir pradedu dėtis krepšius.
Papildomas rūpestis – iš miesto parduotuvės kaimo kaimynams nupirkti daiktai. Kad tik jų nepamirščiau, pasidedu prie durų. Mat su atmintimi – ne juokas. Arba, galima sakyti, juokas pro ašaras. Nes retas atvejis, kad nereikėtų grįžti mobiliojo telefono.
Per šį laiką kava turėjo ataušti. Hmmm, ataušti tai turbūt ataušo, bet kurgi puodelis? Suglumusi dairausi. Virtuvėje nėra, mano kambaryje – taip pat. Įkišu galvą į sūnaus kambarį. Jame – tik Artūro kavos puodukas. Galvą kyšteliu į vonią – ką gali žinoti, gal šis puodelis turi kojas? Bet ne, jeigu į vonią jis sugebėtų nutapsėti, tai spėtų ir pasislėpti.
„Su kava tai jau aš tikrai nežaisiu“, – ryžtingai apsisprendžiu.
„Mama, pameni, bankas atsiuntė man laišką su kortele?“ – girdžiu sūnaus balsą.
„Su kortele? Kada?!“ – galvoje tarsi pro rūką prisimenu kažkokį voką pašto dėžutėje. Bet vėl tuoj viską užstoja migla.
„Kur tu jį padėjai?“ – priekaištingai klausia.
Hmmm, geras klausimas. Kaip galiu atsiminti, kur padėjau, jei neatsimenu, kaip paėmiau?
Liepiu geriau pažiūrėti stalo stalčiuje.
Girdėti girdžiu, kaip Artūras skėsčioja rankomis, suprask, nėra.
„Geriau pagalvok, mama, man reikia tos kortelės“, – nelaimingu balsu sako.
„Niekur kitur padėti negalėjau. Ieškok stalčiuje“, – nekantriai atšaunu.
„Nėra!“ – sūnus, kaip motina, irgi ne iš kantriausių.
„Tuoj surasiu, tik paimsiu sūrio įsidėti, kol nepamiršau“, – raminu sūnų.
Atidarau šaldytuvą, o ten – mano kava. Galima sakyti, akis bado, nedorėlė. Ir kaip ji čia pateko?
Na, ką besakytum, bet šaldytuve ji tikrai ataušo.
„Tai ar kortelės vis dar eiti man ieškoti?“ – gurkšteliu kavos.
Po trumpos pauzės išgirstu: „Ai, va...“
Išeidama paimu kaimynų daiktus, pastatau prie durų kitą krepšį – su mūsų drabužiais ir maistu. Artūrui liepiu einant jį paimti ir išskubu pirma.
Atsisėdęs į automobilį sūnus teiraujasi, ar mobiliojo telefono nepamiršau. Suprask, su tavimi, mama, visai nebeįmanoma, atminties nebeturi.
Nuriedame į kaimą, užvežu kaimynams lauktuves.
„Gerai, Artūrai, duok drabužius... Gal ir užkąsime? – pasiūlau. – Kur krepšys?“
Tyla. Į šoną pakreipta galva. Žvilgsnis kažkur tolyn.
„Ar tas, kuris prie durų? Tiiiiksliai...“ – nutęsia.
Krepšį randame grįžę prie buto durų, ten, kur jį pastačiau. Iš kur Artūras pamiršo paimti.
Tai, sakykite, kas čia atminties neturi?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
