Pamilom vienas kitą, todėl nusprendėm apsigyventi kartu. Kadangi iki tol gyvenau su kambarioke, pas mane jis lankydavosi labai retai. Jei ir užsukdavo, tai tik pasiimti manęs ar padėti ką nors užnešti. Visada aš lankydavausi pas jį (gyveno su tėvais) arjo draugus.
Todėl mylimojo atsikraustymas į mano butą tapo dideliu įvykiu ir rimtu bendru žingsniu į priekį. Deja, viskas baigėsi tikra katastrofa.
Pasirodo, kad mano vaikinas yra alergiškas katėms. Tik atsikrausčius jam pradėjo ašaroti ir niežtėti akys, gerklę užspaudė kosulio priepuoliai, naktimis pradėjo dusti.
Pradžioje manėm, kad gal nuo dulkių, nes gyvenu prie pat judrios gatvės. Tačiau paaiškėjo, kad jis alergiškas katėms! Tai mano meilė kategoriškai pareiškė – arba jis, arba katinas.
Aš tą pačią akimirką negalėjau niekam atiduoti katino. Į lauką kaip šiukšlės juk neišmesi. Ir į prieglaudą juk neišveši 6 metus auginto kačiuko – jis man kaip šeimos narys, myliu jį!
Paprašiau kurį laiką pagerti nuo alergijos vaistų, kol sugalvosim kitą išeitį arba sugalvosim, kur dėti kačiuką.
Tačiau mylimasis nelaukė jokių kompromisų, tiesiog susikrovė lagaminus ir grįžo atgal pas tėvus. Pasakė, kad arba jis, arba katinas. Liepė rinktis, sakė, tokio gyvenimo neišvers.
Tikrai labai išgyvenu, nenoriu dėl katino netekti savo gyvenimo vyro. Kita vertus, beprotiškai myliu katinus ir gyventi be jų man bus didelis praradimas. Nežinau, ką daryti, kaip elgtis...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
