Tuo metu, kai draugavome, tik vaikščiojome susikibę už rankučių. Pasibučiuodavome parke. Pasiglamonėdavome tėvams nematant. Bet iki intymių santykių taip ir nepriėjome.
Buvome jauni, nedrąsūs. Gyvi meile ir stipriais paaugliškais jausmais. Jis saugojo mane ir tikėjo, kad mums bus viskas dar prieš akis. Tačiau nutiko viskas kitaip. Mes išsiskyrėme. Išvykome gyventi ir mokytis į skirtingas šalis.
Ilgai jo nepaleidau iš savo minčių. Vis svarstydavau, kaip viskas būtų, jei tada draugystė būtų peraugusi į suaugusiųjų santykius... Galbūt vis dar būtume kartu, susituokę, sukūrę šeimą?
Ir po daugelio metų mano svajonė buvo išgirsta. Netikėtai susitikome oro uoste. Išsikalbėjome. Jis jau buvo išsiskyręs. Aš – vis dar neištekėjusi.
Taigi, pamatę vienas kitą supratome, kad vis dar jaučiame tą stiprią trauką vienas kitam. Atnaujinom bendravimą. Tik šįkart jau buvome suaugę ir laisvi žmonės, nebe paaugliai, kuriems viskas draudžiama ir baisu. Nusprendėme susitikti.
Nuskridau pas jį į svečius. Pasitiko, apipylė dėmesiu, gėlėmis. Norėjau apsistoti viešbutyje, bet jis pasiūlė atvykti pas jį – turi laisvą kambarį. Na, aišku, abu įtarėme, kuo viskas baigsis.
Taigi, nors apsistojau kitame kambaryje, bet naktį atsidūrėme vienoje lovoje. Ėjau dėl jo iš proto. Tirpau nuo kiekvieno prisilietimo ir atodūsio. Svaigau nuo minties, kad vėl esu su juo.
Mano vidinė paauglė pagaliau sulaukė akimirkos, kai išsipildys slapčiausias jos troškimas, apie kurį ji svajojo daugiau nei 15 metų.
Tačiau tirpdama jo glėbyje netrukus supratau, kad kažkas ne taip. Jis mane bando pamaloninti su pirštu... Prisipažino, kad turi problemų dėl potencijos.
Nuraminau jį, paguodžiau, kad viskas gerai. Maniau, kad problemos dėl jaudulio. Buvau įsitikinusi, kad ir jam šis susitikimas reiškia daug. Ir galbūt jaudulys daro savo.
Tačiau sekančią naktį scenarijus kartojosi. Kitą kartą – vėl tas pats. Galiausiai išsiskyrėme taip ir nepasimylėję.
Jaučiausi tarsi pažeminta. Taip jam ir pasakiau. Neslėpiau ir nevaidinau. Jis prisipažino, kad tai – jo problemos, prasidėjusios dar paauglystėje. Jaunystėje jis daug sportuodavo. Vartodavo visokius preparatus, kažkokius nelegalius „anabolikus“, kurie, pasirodo, turėjo ilgalaikių pasekmių.
Jis ne tik turi bėdų su erekcija, bet ir su vaisingumu. Dėl to iširo ir jo santuoka... Žmona jį paliko... Tas jausmas, kai tu supranti, kad tavo svajonė dužo... Kad su savo svajonių vyru negalėsi ne tik susilaukti vaikų, bet ir mylėtis... Apima siaubingas jausmas. Kaltės, beviltiškumo, nusivylimo.
Verkiu, plaku save, kad taip elgiuosi su vyru, apie kurį svajojau nuo vaikystės. Niekam to nelinkėčiau.
Jis ir toliau man rašo, skambina, nori vėl susitikti. Bet man kažkodėl nebesinori su juo būti. Nors ir žiauriai nuskambės, bet nebenoriu su juo susitikti. Nenoriu jo net matyti, nes nežinau, kaip jam pasakyti, kad ilgalaikių santykių kurti nematau prasmės. Noriu šeimos, noriu vaikų. Bet noriu ir jo...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
