Artėja mūsų pažinties metinės. Susipažinom per Valentino dieną. Nuo tos dienos šiemet jau bus 5 metai kartu. Susituokėm, susilaukėm sūnaus. Ir, galima sakyti, su vaiko gimimu mūsų santykiai baigėsi.
Žmona rūpinasi tik sūnum. Apie mūsų santykius visai negalvoja, neinvestuoja nei laiko, nei pastangų. Visada pavargusi, visada nepatenkinta.
Atrodo, kad tik aš vienas bandau gelbėti santuoką. Kviečiu vakarienės, tempiuosi į filmus, koncertus. Niekur neįmanoma jos iš namų iškrapštyti. Tai pavargusi, tai daug darbų namuose.
Labai labai retai kur nors dviese išeinam. Tokie atitolę, susvetimėję jaučiamės. Intymus gyvenimas apskritai miręs. Galima sakyti, kad paskutinįkart suartėję ir buvom, kai sūnų kūrėm...
Nupirkau dabar šios Valentino dienos proga mums nedidelę kelionę į Paryžių. Toks savotiškas mūsų jubiliejus bus. Noriu, kad ji atsipalaiduotų ir pabūtų šiek tiek be vaiko, prisimintų, kad turi ir vyrą, atmerktų akis į pasaulį.
Maniau, romantiška ir prabangi kelionė padės sugrąžinti mūsų prarastą aistrą, o meilės miesto dvasia pakurstys begęstantį jausmų lauželį.
Kelionė, aišku, turėjo būti be sūnaus. Susitariau su mama, kad pažiūrėtų tomis dienomis mūsų vaikelį. Bet mano žmona kai tai sužinojo, tik įsiuto. Už tai kirto kaip botagu per pakinklius: sūnaus vieno ji esą jokiais būdais nepaliks. Dar taip ilgai.
Neva, nemato reikalo atskirai visiems būti. Jei kas nors vaikui nutiks? Mano mama neva neprižiūrės, nepamaitins jo, neužmigdys ir pan. (nors sūnui jau pusantrų metų, žmona vis dar maitina krūtimi, jis vis dar miega mūsų lovoje).
Dar apkaltino, kad, neva, čia mūsų su mama sąmokslas, kad vaikas nuo jos greičiau „atsijunkytų“.
Net mano mama pasibaisėjusi, sako, kad čia nenormalu. Tokio amžiaus vaikas jau turi miegoti savo lovoje ir pamiršti apie krūtį!
Ir man atrodo, kad tikrai jau pats laikas tą bambagyslę nukirpti. Matau, kaip hormonai siaučia jos galvoje, kaip niekas daugiau neįdomu, tik mamystė.
Myliu savo sūnų, bet myliu ir žmoną, nenoriu tapti visai svetimais žmonėmis, miegančiais po vienu stogu.
Kaip jauniems tėvams susigrąžinti tą aistrą ir romantiką, jei vienam iš sutuoktinių tai visai nerūpi?
Pabūti dviese, kai nuolat aplink reikia bėgioti paskui vaiką, yra neįmanoma. Juk tikrai nieko neatsitiks, jei pora naktų vaikas praleis su savo močiute!
Pasaulis nesugrius, jei žmona nors pora dienų skirs vyrui, glamonėms ir meilės žaidimams? Jauni esam dar, nė 30 neturim. O gyvenam kaip kokie pensininkai...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
