„Užkniso juodai. Juk moku pinigus...“ – piktinasi tarp šaukšto kilnojimo.
Nugirstu pokalbio nuotrupą.
Žodžiu, vaikams, net žviegusiems, kaip troško gyvūno, nupirko katiną. Ne bet kokį, kornreksų veislės, garbanotą trumpaplaukį. Su kilmės dokumentais.
Dvi savaites vaikai pasidžiaugė ir gyvą dovanėlę užmiršo. Nei kraiką pakeist, nei ėdesio įbert nepriprašysi.
O dar pasitaikė, kad kilmingas katinas tikras ligų maišas – tapo nuolatiniu veterinaro klientu.
„Skambinu veisėjai, ką čia mums įkišot?“ – aiškina draugei, kaip bandė nemylimą gyvūną grąžinti ir atgauti pinigus.
Tik veisėja, žinoma, ūgtelėjusio katino atgal neėmė.
„Na, jei ir su šunim bus tas pats...“ – akis aukštyn užverčia stilingoji.
Draugė stebisi, kam gi prie ligoto katino dar ir šunį įsitaisė?
Na, katino jau pusmetis kaip nebėra...
„Įgriso iki negalėjimo. Tai vemia, tai triedžia, tai po kojom pinasi. Vyrui išvis katinai šlykštūs gyviai, plikom rankom net paimt negali, tik į rankšluostį susuktą. Kas beliko? Užmigdyt“, – pasakoja išraiškingai, bet kaip apie bulves.
Nuvežė veterinarui užmigdyti, tas atsisakė. Atseit tokiam jaunam katinui dar gyvent ir gyvent. Patarė kam nors atiduoti, pagaliau nuvežti į prieglaudą.
„Nuvežėt?“ – smalsauja klausytoja.
„O dangau, kada? Šitaip užsiėmę…“ – taria gražioji. Ir su šypsenėle paaiškina, jog katinas ėmė ir pats nustipo, gal kažko suėdė, pavyzdžiui, žiurknuodžių...
Šeima atsikvėpė. Bet neilgam. Išlepinti pradinukai dabar užsigeidė šuns.
„Sakau, bus kaip su katinu, nemylėsit ir neprižiūrėsit, bet tie šaukia, jog šunį tai prižiūrės. Nupirkom. Penkių mėnesių pudelį. Su kilmės dokumentais“, – vėl užverčia akis aukštyn, suprask, naują bėdą įsitaisė.
Laimė, vaikų susidomėjimas šuneliu dar nenuslopo, bet namai… Graužia kas papuola ir niekaip neišmoksta higienos, teršia ant grindų ir ant kilimų.
„Tai ką darysi?“ – klausia draugė.
„Nuvežiau pas veterinarą kastruoti, nenorėjo imtis, sako, dar per jaunas, pakenks sveikatai, reikia bent iki pusmečio palaukti. Kokia, nafik, šunio sveikata? Juk moku pinigus! Sakau, kastruokit ir baigta. Arba migdykit. Palikau klinikoje. Va, laukiu skambučio, kada pasiimt“, – net mostaguoja šakute iš piktumo.
Gyvas gyvenimiškas vaizdelis man atima apetitą. Stumiu artipilnį salotų dubenį tolyn, einu lauk.
Prieš įsigydami augintinį žmonės turėtų privalėti išlaikyti kokį nors žmogiškumo testą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
