Meilės bijantis romantikas: „Ji, klastūnė, vis tiek suranda plyšį į tavo nepatiklią sielą“

Ir stengiesi atstumti, mėgini įveikt ją protu. O ji, klastūnė, vis tiek suranda plyšį į tavo nepatiklią sielą, į tavo širdį.

Tu atsilapoji jai plačiai ir įsileidi, kad dalintumeisi širdies spurdesiu, minties džiaugsmu, pirštų pagalvėlių jautrumu, vos girdimu šnabždesiu, labiau į švelnų, šiltą vėją panašiu, glamonėjančiu ausis ir virstančiu kutenančiu mylinčių lūpų šokiu ant jų...

Kai vienu metu ji pakelia ir nuneša tave ant savo sparnų, kai uždengia švelniais delnais akis ir nieko nematai aplink, būna taip gera, kad užsimiršti, jog gyveni...

Ir ji, užvaldžius tavo širdį, kai net nesitiki to, mėgaudamasi nubloškia tave žemyn ir draskydama į skutelius plėšo tave per senus randus, daro naujus. Tik kam? Kam to reikia?

O gal geriau būti ciniku ir šalto proto, šaltu jausmų buhalteriu? Su pliusų ir minusų skaičiuotuvu 12-ka plius en pliusų. 13-ka plius en minusų ir Sudiev?

Gal kažkas taip gali, gal taip daro, bet tai ne mano kelias. Nors taip norėtųsi, kad nieko neskaudėtų, bet nors ateis tas laikas kažkada, kai nieko neskaudės.

Nuo S. Tau – R. Myliu Tave.