Kažkuriuo gyvenimo etapu mes su vyru taip pat šventėme meilę. Tačiau po 20 santuokos metų viskas kardinaliai pasikeitė. Todėl noriu pasidalinti savo istorija, kad yra šią įsimylėjėlių dieną švenčiančių ir kitaip. Jei tiksliau – ne „kaip visi žmonės“.
Jei trumpai, po daugelio santuokos metų mūsų su vyru jausmai atšalo, jis susirado meilužę. Išdavystė sudaužė mano širdį ir išardė šeimą. Bet blogiausia buvo ne tiek išdavystė, o kas dėjosi po to.
Vyro pareikalavau skyrybų, nes po išdavystės santykių tęsti nebemačiau prasmės. Negaliu į jį net pasižiūrėti.
Tačiau skyrybos reikštų ir turto dalijimąsi. O gyvenam mes namuke, kurį pardavus nei jis, nei aš negalėtume įsigyti sau būstą. Reikėtų paskolos, kurios mano vyras pasiimti negali, nes nedirba arba dirba nelegaliai. Aš ir pati uždirbu minimumą, niekas man neduotų paskolos.
Taigi, jis kraustytis nežada. Ir, kas siaubingiausia, jis savo meilužę pradėjo vedžiotis į mūsų namus!
Smalsaujate, kur tuo metu būnu aš? Ogi po tuo pačiu stogu! Nakvoti neturiu daugiau kur. Į mišką juk neisi.
Skamba neįtikėtinai, tiesa? Deja, bet kai kurios poros Valentino dieną švenčia ir taip... Žmona, vyras ir jo meilužė...
Jei pakeliu balsą, kad man tai nepatinka ir jos čia nebūtų nė kvapo, jis man pagrasina visokiomis baisybėmis. Niekur nesiruošia eiti į savo namų. Kokia tos į mūsų namus vaikštančios moteriškės moralė, aš patyliu.
Ir net nežinau, ar ką mūsų situacijoje būtų galima padaryti. Vaiko pagalbos prašyti nenoriu, jis ir pats turi savų rūpesčių.
Kaip jūs elgtumėtės mano vietoje? Nes toks gyvenimas primena kalėjimą. Sapną. Dar blogiau, tai kaip košmaras košmare, iš kurio negaliu pabusti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
