„Manau, kad patys didžiausi mūsų priešai ir svajonių daužytojai esame mes patys sau. Jei nežinai, kaip – tai nereiškia, kad neįmanoma“, – sako Rūta, „Bendraukime“ skaitytojams papasakojusi, kaip jauni žmonės randa galimybių pagyventi užsienio kraštuose.
Išlaidos gyvenant svetur
Pragyvenimas užsienyje, pasak Rūtos, labai priklauso nuo pasirinktų veiklų. Indijoje pragyventi jai prireikė apie 800 eurų per mėnesį. Į šią kainą įeina maistas, vidiniai skrydžiai šalyje, mokestis už transportą, jogos mokymai, nakvynės mieste ir kalnų nameliuose.
Tailande pragyvenimas žmogui kiek brangesnis – apie 1400 eurų mėnesiui. Į šią kainą įskaičiuojamas maistas, transportas, motorolerio nuoma, gyvenamosios vietos nuoma. Įvairūs mokymai.
„Kelionėje susipažinau su lietuvių pora, kuri minėjo, kad jiems Tailande mėnuo kainavo 800 eurų žmogui. Taigi, išlaidos labai skiriasi nuo pasirinktos veiklos ir norimo komforto lygio. Bet faktas, kad Azijoje gyventi yra pigiau nei Europoje“, – atskleidžia R. Rudokaitė.
Aktyviai keliauti mergina pradėjo būdama 20-ties, kai išvažiavo studijuoti pagal mainų programą į Portugaliją. Tuomet ji suprato, kad keliavimas nėra brangus užsiėmimas.
„Tai yra lygiai taip pat išmokstamas įgūdis, kaip ir bet kokia profesija. Jei susiorganizuoji pats – tai kainuoja tavo resursus ir mažiau pinigų. Jei pats susiorganizuoti nemoki, kreipiesi į žmones, kurie tai padaryti moka ir už tai moki jiems atlyginimą. Viskas paprasta.
Kadangi norėjau pamatyti pasaulį, mokiausi ir ieškojau alternatyvų, kaip tai padaryti dar neturint pinigų. Kažkada svajojau studijuoti Australijoje, bet apsilankiusi vienoje studijų parodoje išgirdau, kad tam reikia pradžiai turėti bent 10 000 litų.
Tuo metu man tai buvo misija neįmanoma. Bet nepaleidau tos minties, kad noriu studijuoti užsienyje. Taip pasirinkau studijų programą Lietuvoje, kurios metu išvykau metams į Portugaliją ir vasarai į Ispaniją. Studijoms dar gavau ir stipendiją.
Deja, nors iš tiesų visai ne deja, bet niekad neturėjau tokio įsivaizdavimo, kad mano studijas, ar jos būtų Lietuvoje, ar užsienyje, dengs tėvai. Todėl įsijungiau kūrybišką mąstymą ir ieškojau kitų būdų.
O būdų visada yra. Kai nori, ir nori iš visos širdies – svajonės pildosi“, – savo pavyzdžiu kitus keliauti drąsina Rūta.
Ji neslepia, kad studijų laikais ji sugebėdavo iš gaunamos studijų stipendijos ne tik pragyventi Portugalijoje, bet ir pakeliauti po šalį ir aplankyti kitas Europos šalis.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kiek pinigų gali prireikti ne tik pragyvenimui, bet ir kelionėms, mergina paatviravo, kad tam pakakdavo net ir 600 eurų per mėnesį.
„Manau, kad patys didžiausi mūsų priešai ir svajonių daužytojai esame mes patys sau. Jei nežinai, kaip – tai nereiškia, kad neįmanoma. Visad pagalvoju, kad norint įdomiai gyventi, turi eiti į baimę ir nežinomybę. Aš sau tiesiog primenu, kad niekas nežinojo, kaip uždirbti pirmą milijoną iki tol, kol jo neuždirbo.
Todėl per daug nepergyvenu, kai nežinau, kaip pasiekti tai, ko noriu. Tiesiog nusistatau sau tikslą ir viskas išsisprendžia pakeliui link jo. Taip gyveni ir mokaisi“, – sako Rūta.
Koks darbas leidžia keliauti
Baigusi bakalaurą mergina žinojo, kad ir ką bedirbtų ateityje, ji nori laisvės, nori būti nepririšta prie vietos. Taip mergina apsisprendė įgyti profesiją, kuri leistų gyventi ir dirbti užsienyje. Taip mergina pabaigė skaitmeninės rinkodaros mokslus.
„Mačiau save dirbančią prie kompiuterio kažkur po palme. Šios vizijos man užteko įtikinti komisiją, kuri ir skyrė man stipendiją pragyvenimui.
Turint tokį vaizdinį galvoje ir išvykau mokytis magistro į Angliją.
Dabar viską matau šiek tiek kitaip. Nėra taip patogu po ta palme dirbti, kai aplinkui klegena žmonės, į pakaušį šviečia saulė ir kompiuteris primena apie greitai išsikraunančią bateriją. O ir šiaip, mano protas labiausiai susifokusuoja būnant tarp keturių sienų, sėdint prie darbo stalo, o ne drybsant kažkur ant sofos ar gryname ore.
Manau, gyvenimas yra geriausias mokytojas. O ir dirbti išmoksti bedirbant. Nors studijos Southamton universitete buvo tikrai aukštos klasės, bet skaitmeninėje rinkoje viskas labai greitai keičiasi ir universitetas niekad neišmokys tavęs tikro gyvenimo.
Grįžau į Lietuvą ir realios skaitmeninės rinkodaros patirties įgijau dirbant reklamos agentūroje. Skaitmeninė rinkodara yra labai platus terminas, o aš savo žinias nusprendžiau gilinti SEO srityje.
Digital Nomad terminas yra daug kam žinomas, tai nėra kažkas naujo ar nepaprasto. Jau kurį laiką žmonės gali ir derina darbą su kelionėmis.
O visa pandemijos situacija, manau, atvėrė šią galimybę dirbti nuotoliniu būdu ne tik išskirtinių profesijų atstovams“, – pastebi Rūta.
Alternatyvos, kaip galima keliauti praktiškai nemokamai
„Kaip ir minėjau prieš tai – keliavimas ir keliavimas pigiai yra įgūdis. Galima keliauti praktiškai nemokamai – dalyvaujant įvairiose programose ar pasinaudojant tam tikromis svetainėmis.
„CouchSurfing“ – svetainė, kurioje žmonės leidžia apsistoti savo namuose nemokamai.
„Workaway“ – mainų programa, kurios metu tu savanoriauji. Savanoriavimas gali būti įvairus: nuo padėjimo namų ūkyje iki pagalbos versle. Mainais už savanorystę paprastai gauni nakvynę ir maitinimą.
„TrustedHousesitters“ – svetainė, kurioje žmonės ieško, kas galėtų pasirūpinti jų gyvūnais, kai jie išvyksta iš namų. Mainais už kačiuko ar šuniuko priežiūrą gauni pastogę.
Tokių programų pilna. Pagrindinės išlaidos naudojantis tokiomis programomis yra papildomas maistas ir transportas.
Esu taip pat dalyvavusi ne viename „Erasmus Plus“ projekte, kur jaunimas renkasi skirtingose šalyse ir kuria bei dalyvauja projektuose. Taip aplankiau Makedoniją, Sardinijos salą ir tai man nieko nekainavo. Nes maitinimą, skrydžius ir nakvynę dengia programa.
Taigi, jauniems žmonėms yra sudarytos visos sąlygos keliauti. Ir tas keliavimas kartais yra pigesnis nei nuolatinis gyvenimas nuomojamame bute. Iš patirties sakau: tikrai nereikia turėti turtingų tėvelių norint įgyvendinti savo svajones“, – pabrėžia Rūta.
Kaip keliautojai prasimano pinigų
Gyvenant užsienyje lietuvaitei teko sutikti nemažai keliautojų. Dažniausiai tie, kurie keliauja ilgą laiką, būna freelanceriai – laisvai samdomi darbuotojai, kai kurie dirba ir samdomus darbus.
„Ką žmonės freelancina? Jie teikia marketingo paslaugas, rašo tekstus, programuoja ir kuria svetaines. Čia yra tik keli labiausiai žinomi pavyzdžiai. O kiek daug dar yra nišinių verslų ir siūlomų produktų, paslaugų.
Teko sutikti anglų kalbos mokytojų, kurie iš skirtingų Europos šalių atskrenda į Vietnamą mokyti vaikų anglų kalbos.
Nepale teko susipažinti su mergina, kuri dirba ne pelno siekiančioje organizacijoje ir padeda statyti mokyklas bei edukuoti žmones, skatinant ekologišką gyvenimo būdą ir mažinant taršą žemėje.
Galimybių yra daugybė. Tiesiog dažnai žmonės gyvena savo pačių susikurtose baimėse ir įsitikinimuose, kaip: „Tie, kurie keliauja, yra turtingi“.
Gal ir turtingi. Turtingi savo patirtimis tai tikrai.
Aš antrą kartą vykti į Aziją po tokio trumpo termino Lietuvoje nusprendžiau todėl, kad mano pragyvenimo išlaidos Lietuvoje yra praktiškai tokios pat, kaip gyvenat ir keliaujant Azijoje.
Todėl šiame gyvenimo etape nematau priežasčių, kodėl nekeliauti ir nepažinti pasaulio keičiant šalis“, – prisipažįsta R. Rudokaitė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
