Sutinku, kad kartais po didelių ruošos darbų šeimininkei norėjosi labiau prigulti, nei visą vakarą dar prie stalo suktis, bet mūsų vyresnioji karta buvo mažiau išlepinta, nesiskundė, o džiaugėsi, kad galėjo, nors ir pasislėpusi, švęsti lietuvių tautines šventes.
O dar lengviau, tiksliau, paprasčiau, šiais laikais pasveikinti. Jei anksčiau reikėjo pirkti vokus, atvirutes, kažką užrašyti ir dar nunešti iki pašto dėžutės, tai šiais laikais net užpakalio nuo sofos nereikia pakelti.
Ištraukei iš interneto standartinį, po visą pasaulį paskleistą sveikinimą, prisegei prieš tai gautą iš kito tokio pat „tinginio“ paveiksliuką ir siunti visiems draugams, pažystamiems ir net už sienos gyvenančiai uošvienei. Nebeliko paprasto, kuklaus, nepuošnaus, bet nuoširdaus pasveikinimo ir palinkėjimo.
Viskas supaprastėjo, subanalėjo, suvienodėjo, atšalo, o po to stebimės, kodėl žmonės pikti, užsidarę, susiskaldę. O gal aš neteisus, gal man taip atrodo žiūrint nuo kelio, ant kurio praleidžiu didesnę savo gyvenimo dalį?
Ne visada pavyksta kartu su šeima prisėsti prie šventinio stalo, bet esu tikras, kad mūsų šeimoje yra nuosekliai perduodamos visos pačios gražiausios mūsų tautos tradicijos ir šiuo metu esu toli nuo namų, bet namuose, kaip įprasta švenčių metu, vyksta rimti darbai.
Anksčiau dažėme svogūnų lukštais, kišome į kojines, grandėme skutimosi peiliukais. Dabar visas procesas lengvesnis, yra įvairiausių dažų. Kas pritingi, gali parduotuvėje nusipirkti jau nudažytų kiaušinių ir džiaugtis: „Vai vai, kokie gražūs kitų dažyti kiaušiniai“. Gal ir gražu, bet šalta.
Niekada nepirkau ir neperku svetimomis rankomis dažytų kiaušinių ir net būdamas toli nuo namų, visada prisidedu prie tradicijų puoselėjimo. Gal nelabai gražiai pavyksta kaip namie, bet viską pagražina paprastumas ir nesumeluotas nuoširdumas.
Aišku, malonu akiai, kai gražu, bet svarbiausia, kad tėvai, seneliai nuo mažes įskiepytų vaikams, anūkams meilę ir pagarbą šventam darbui, perduotų šimtmečius besitęsiančias tradicijas, nes jei nebus jų tęstinumo, mūsų tauta išnyks arba taps vienodų, belyčių individų mase.
Saugokime ir perduokime iš kartos į kartą mūsų protėvių apgintas ir išsaugotas tradicijas. O kas kelyje – gero kelio, kas namuose – kantrybės laukiančių, visiems bendrai – ramių, taikių metų, o aš miško takeliu einu į žydintį pavasarį, o po to laiptais tiesiai į dangų.
Sveiki sulaukę Šventų Velykų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
