Mane į tą kelią pastūmėjo seniūnė ir socialinė darbuotoja. Pamenu, kai seniūnė pradėjo pasakoti, kad į Akmenę atvažiuos globos centro specialistai bei praves „Gimk“ mokymus. Iš pradžių pati dvejojau, ar man to reikia. Kaip reaguos šeimos nariai?
Ar aš, išklausiusi mokymus, sugebėsiu tapti gera budinčia globotoja? Pirmiausia pakalbėjau su vyru. Jis man patarė išklausyti mokymus ir pažiūrėti, kaip jausiuosi po jų. Mano mama ir sesuo šiai idėjai taip pat pritarė.
Baigiau „Gimk“ mokymus ir jie man patiko. Jų metu buvo ir namų darbų, visokiausių užduočių, sukėlusių daug vidinių klausimų bei jausmų. Po mokymų apsisprendžiau ir tapau budinčia globotoja. Su baime laukiau – kaip ar kas bus toliau? Ar man pavyks? Kokie vaikai atvažiuos? Oi, kiek klausimų sukosi galvoje...
Skambutis! Į mūsų namus atvyksta dvi mergaitės. Apsidžiaugiau, nes jas pažįstu – sesutės iš kiemo, kuriame gyvename. Mergaitės svečiuose buvo neilgai – grįžo pas mamą ir tėtį, kas visus labai nudžiugino.
Tai buvo mano pirmoji patirtis. Tiesa – labai nelengva, nes iškilo sunkumų bendraujant su mergaičių biologine šeima. Dėkinga esu, kad komplikuotoje situacijoje buvau ne viena – labai padėjo globos centro psichologė ir koordinatorė, kurios nei vienos dienos nepaliko manęs savarankiškai spręsti iškilusių problemų.
Po kurio laiko pas mus atvyko dar viena miela mergaitė. Susipažinome, aprodėme jai visus namus, aptarėme keletą taisyklių. Mergaitė pirmą dieną elgėsi labai gerai, bet… Dar viena diena, kita ir pradėjau galvoti, kur aš papuoliau. Mergaitė šaukė, bandė bėgti, turėjo sunkiai suvokiamų fantazijų.
Pirmą savaitę prisimenu labai sudėtingą. Antra savaitė jau buvo paprastesnė ir toliau – kiekvieną dieną tapo vis lengviau ir lengviau. Prisirišome viena prie kitos. Situaciją suprasti padėjo globos centro psichologė, kuri atvažiuodavo ir kalbėdavosi su mergaite, bei davė daug patarimų man, kaip reikia elgtis įvairiose situacijose. Džiaugiuosi labai, kad mergaitė po kiek laiko grįžo į savo biologinę šeimą.
Dar vėliau pas mane atvažiavo paauglė su savo mažuoju broliuku. Labai, labai bijojau PAAUGLIŲ. Nežinojau kaip seksis bendrauti – ar susikalbėsime, ar sutarsime, ar nepabėgs iš namų?
Kilo visokiausių minčių, klausimų ir nerimo. Visada galvojau, kad su mažais vaikais lengviau ir paauglių nenorėjau, bet šiuo atveju kito pasirinkimo neturėjau. Žinojau, kad negaliu išskirti brolio su seserimi.
Laikui bėgant supratau, kad mano baimės buvo nepagrįstos, nes mes su vaikais susibendravome, atradome bendrų pažįstamų. Berniukas susidraugavo su mano dukryte – abu kartu žaidė, ėjo į darželį ir viskuo dalinosi.
Mergaitė rado ryšį su mano vyresniąja dukra. Labai džiaugiausi, nes jokių problemų nekilo. Atrodė, kad sesuo su broliu seniai gyvena pas mus. Šiuo metu vaikai yra kitoje globėjų šeimoje, bet galiu pasidžiaugti, kad bendraujame kiekvieną dieną.
Aš manau, kad budintis globotojas yra tas asmuo, kuris vaiką laikinai globoja savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje, užtikrina fizinį ir emocinį saugumą, ugdymą, auklėjimą bei kasdien atliepia vaiko poreikius. Džiaugiuosi, kad esu budinti globotoja ir, kad visa tai galiu suteikti vaikams, kuriems tuo metu labiausiai to reikia. Aš, kaip žmogus, žaviuosi budinčios globotojos „profesija“ ir tikiuosi ja būti dar ilgai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
