Ir visada, kai gyvenimo kely užklumpa sunkumai, kai jautiesi gilioj bėdų bedugnėj, tik prisiminimai apie mamą, jos išsakytos frazės apie tai, kad reikia mokėti džiaugtis smulkmenomis, priverčia ieškoti savo gyvenimo kely detalių, smulkmenų, kurios teigiamai veikia ir jauti, kaip organizmas nusiramina. O tuomet surandi sprendimą.
Neįtikėtina... Vargana ir šalta kaimo trobelė. Nėra jokių maisto atsargų. Nėra malkų. Tik bulvės, kurių pakakdavo iki pavasario. Ir mes – keturi prakutę vaikai, mažiukas broliukas ir sergantis tėtis, kurį 1945 metais rusų kareiviai tikėjosi užmušę, kad galėtų pasimėgauti jauna mama...
Neužmirštami prisiminimai, kiekvieną rytą mama keldavosi anksti, kad pakurtų krosnį – išvirdavo karštos ruginės košės ir karšto pieno. Trobelė būdavo šilta. Tik tada mama kiekvieną vaiką švelniai pažadindavo: „Prabusk, mažyli... Laikas keltis, jau gaidys gieda“.
O po to, išėjusi į lauką žvelgdavo į tolį, ar nesimato vaikų vilkstinė, einanti į mokyklą. Mat iš kiekvienos trobelės prisijungdavo vaikai ir eidavo 5 kilometrus į mokyklą. Nors batai būdavo kiauri, bet jausmas buvo saugus ir geras eiti būry vaikų.
Kiek pamenu, mama vaikų nebardavo. Jei supykdavo, tai piktu žvilgsniu pažvelgdavo, o praėjus kelioms minutėms ji švelniai sakydavo: „Negerai elgiesi, juk esi vyresnis, tad padėk, patark seseriai“.
Mama labai mėgo skaityti knygas – atsisėsdavo verpalų rately, bet mažai verpdavo – skaitė ir skaitė.
Tikrai, mama buvo ypatinga. Pamenu, buvo mažas kreivas staliukas ir dar dvi kėdės. O vaikai, ruošiantys namų darbus – keturi. Ir čia mama sugebėdavo visų norus patenkinti – kas rašė, tai prie staliuko, o kas skaitė, tai ant grindų.
Sakydavo: „Ar čia nepatogu, slinkis arčiau krosnies. Juk šilta“. Mama niekada netikrindavo atliktų namų darbų, gal jos dėka anksti įgijome savarankiškumo.
Pamenu tą šaltą žiemos rytą, kai mama pėsčiomis ėjo į miestelį, kad aplankytų giminaitę ir nupirktų duonos, kuri mums, vaikams, buvo tikras džiaugsmas. Tą dieną mes, sugrįžę iš mokyklos, ėjome į miškelį rinkti šakų malkoms. Po to lyg bandėme kurti ugnį. Trobelėj buvo šalta, mes, vaikai, buvome pikti ir alkani.
Tuo metu atsidaro durys ir įeina mama, tyliai niūniuodama dainos melodiją su šypsena: „Ko tokie liūdni? Tuoj bus šiltas... Oi, vaikai, paruošiu kai ko skanaus. Tik kol kas paslaptis.“
Ir vėl mes laimingi – tikime mamos žodžiais. Pajuntame keptų ruginių paplotėlių kvapą. Po to susėdę prie mamos valgome karštus paplotėlius, geriame karštą arbatą ir jaučiamės laimingi.
Mama mokėdavo kiekvieną vaiką paguosti, padrąsinti – mažosios sesers plaukučiai buvo ploni, tai mama šukuodama jai kalbėdavo: „Tavo plaukučiai – lyg šilko gija, dėl to jų tiek mažai“. Arba broliui dažnai primindavo: „Ko nuliūdai? Gaila, nėra veidrodžio – gražiai augi. Turi išmokti džiaugtis. Suprask, šypsena tinka tau“.
Ankstyvą pavasarį mes, vaikai, rinkdavome pražydusiais gėlių puokštes – mama nešdavo į miestelį parduoti ir pirkdavo duonos. O kartais net sausainių. Lyg 1956 metais parduotuvėse neliko kvietinės baltos duonos–pyrago. Grįžta mama ir juokiasi: „Jūs, vaikai, atspėkit, kuo aš pavaišinsiu vakare“.
Aišku, kertame ruginę košę ir laukiame. Ogi baltas kukurūzų pyragas! Visiems po gabaliuką ir linksmi einam miegoti, nes rytoj pusryčiams – arbata ir pyragas.
O vasarą rikdavome uogas – mėlynes. Renkant uogas vyksta varžybos – kas daugiau pririnks uogų. Tad tylomis prašome, kad mama padėtų rinkti ir mama visiems padeda. Grįžę namo tikriname, kas ir kiek uogų surinko – visų vaikų surinktų uogų kiekiai atitinka, o mamai lieka tik pusė litro uogų. Visi žvelgiame su liūdesiu į mamą, deja, ji šypsosi: „Viskas gerai, vaikai, šiandien miške ilsėjausi, džiaugiausi gamta, juk gyvenime reikia išmokti džiaugtis“. Ir visi vaikai esam laimingi, nes uogos bus parduotos – bus duonos, gal net sausainių.
Net praėjus trisdešimčiai metų, prisiminimai iš vaikystės sugrąžina į saugią aplinką, kurią gaubia motinos meilė ir šiluma. Tikiu, kad kiekviena mama nori, kad jos vaikai, tiek maži, tiek suaugę, sukūrę šeimas būtų laimingi gyvenime.
Deja, pamirštame, kad gyvenime būtina džiaugtis kiekviena smulkmena. Džiaugiuosi, kad turiu gražių prisiminimų apie mamą.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Ypatinga mama“. Naujienų portalas lrytas.lt ir „Argo Trakai“ kviečia skaitytojus dalintis gražiausiomis istorijomis apie savo mamas ir laimėti puikių dovanų! Daugiausiai dėmesio sulaukusios 3 istorijos bus apdovanotos „Argo Trakai“ kuponais.
Pirmosios vietos laimėtojui atiteks 2 valandų trukmės apsilankymas „Argo Trakai SPA“ erdvėje. Antrosios vietos laimėtojui – du 50 eurų vertės dovanų kuponai apsilankymui „Argo Trakai“ restorane. Trečios vietos laimėtojui – 50 eurų vertės dovanų kuponas apsilankymui „Argo Trakai“ restorane.
Rašinius siųskite bendraukime@lrytas.lt. Istorijų laukiame iki gegužės 5 dienos. Nugalėtojai bus skelbiami gegužės 8 dieną. Visos atsiųstos istorijos portale galės būti skelbiamos anonimiškai. Portalas lrytas.lt pasilieka teisę neskelbti istorijų, neatitinkančių LR teisės aktų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
