„Pasiimk ir mane, pasiimk ir mane“, – šunų kalba kaulija.
„Ne, brangioji, pabūk namie“, – sakau bičiulei.
Kur tau, vizginasi visu kūnu, čia pribėgusi letena grybšteli koją, čia skuodžia prie spintelės, kur laikomas pavadėlis, ir kiauksi žiūrėdama į stalčių.
Pasilenkusi glostau ir įtikinėju, jog bjauriu oru, kai šlapdriba ir vėjas, jai geriausia likti namie, saugoti būstą.
Šuo prisimena visus „pagailėk manęs“ triukus, kol glostau, šuniškais bučiniais apipila veidą, paskui virsta ant šono ir beveik žmogiškai rauda su baisiai graudžiais pastūgavimais, paskui vėl pašoka ant kojų, lekia prie durų ir amsėdamas jas užstoja, kas reiškia: „Niekur aš tavęs neišleisiu.“
Ne ne, sakau, šįkart tikrai nenusileisiu. Paskutinį kartą, kai kartu ėjom į prekybcentrį, vos neatsidūrėm areštinėj.
Tą kartą šunį, kaip ir priklauso, palikau lauke, pririštą prie tam skirto stovo. Vos į vežimėlį ėmiau dėtis prekes, salėje kilo keistas sąmyšis, pro pat nosį pralėkė vienas, paskui kitas apsaugininkai. Abu šaukė: „Gaudyk, gaudyk!“
Pirma mintis – vejasi sprunkantį vagį. Daugiau pagalvoti nespėjau, nes tarp stelažų pamačiau šmėstelėjusią pažįstamą juodai baltą uodegą. Apsisukę ant kulno jos įkandin pasileido abu apsaugininkai. Aš iš paskos. Šuo prašapo nežinia kur.
Lekiu palei sausainius ir traškučius mėsos skyriaus link – įsivaizduoju, kad keturkojis nenaudėlis pasirinks būtent tą vietą.
Dedu ant stabdžių, prie mėsos – žmonių eilė, o šuns nesimato. Tada į pakinklius baksteli šlapia nosis, pasirodo, mano mylimukė krautuvėj ne gardėsių, o manęs ieškojo. Iš džiaugsmo šoka beveik ant krūtinės.
Pūtuodami atidumia apsaugininkai. Šaukia, kodėl šunį į prekybos salę įsivedžiau, tai griežtai draudžiama. Aiškinu, kad neįsivedžiau, kad pats iš pasaito išsinėrė ir atlėkė šeimininkės ieškoti. Bet ką ten mano aiškinimas...
Šuo, sureagavęs į apsaugininkų rėkavimus pakeltu tonu, imasi gynybos: loja ant jų iki apsiputojimo ir taikosi kąsti.
Uniformuoti vyrai žiauriai įsiunta, šaukia, kad man ir mano šuniui iškvies policiją. Šuo dar labiau įsisiautėja, mat, jo supratimu, priešai puola, reikia dar intensyviau šeimininkę ginti.
Bandau savo margę sučiupti į glėbį, bet ji nesiduoda, tik dar aršiau puola ir jau nebe gąsdindama, o iš tikro dantimis sučiumpa apsaugininko kelnes. Gal net iltimis grybšteli ir per blauzdą. Augalotas vyras sužviegia vaiko balsu, kitas mobiliuoju jau skambina policijai.
Kol šuns dantys kelnėse, sugebu jį sugriebti ir su savo gynėju glėby kiek įkabindama skutu iš krautuvės, paskui tokiu pat tempu skuodžiu per automobilių stovėjimo aikštelę. Kai sukam už tvoros kampo, ties parduotuvės durimis sustoja policijos mašina.
O varge, ką daryti, mano bičiulė sunki, iki namų nešte nenunešiu, paleisti negaliu, gali grįžti į kovos lauką, pasaito nėr, liko prie stovo.
Prisimenu, jog kuprinėje turiu nemažą maišą produktams, jį išsitraukiu, įkamšau ten šunį ir šitaip tempiuosi per gatvę.
Kai jau įsukam į savo gatvelę, nedorėlį paleidžiu, jis taikiai bidzena prie šono, jokio praeivio neliečia, atvirkščiai, kiekvienam sutiktam vizgina uodegą.
Šuns dėka mano kelias iki krautuvės gerokai pailgėjo, einu į kitą prekybos centrą. Aname bijau rodytis: jei atpažins, kad esu to „baisiojo“ šuns šeimininkė, gali baigtis liūdnai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
