„Aš nubrėšiu tau tavo gyvenimo liniją, tiksliau, grafiką nuo tavo 30 gimtadienio“ – pasiūlė ji.
Net nesumečiau paklausti, iš kur ji žino, kiek man dabar metų (tuo metu buvau 29-erių), bet įdėmiai žiūrėjau, kaip ji brėžia mano gyvenimo liniją ir klausiau, ką sako.
Tiksliau, ji nieko nekalbėjo. Suskirstė „grafiką“ kas 10 metų. Gerai pamenu, kad nuo 30 pakilimas, nuo 40– tiesi su nedideliu pakilimu, nuo 50 pakilimas, po to tiesi linija, nė karto žemyn, bet viskas nutrūksta ties 60.
„O kas toliau?“ – paklausiau. Ji nusišypsojo, atsainiai mostelėjo ranka ir nieko neatsakė. Tik tada žvilgtelėjau į jos veidą. Nei sena, nei jauna, kažkokia keista, bet kažkuo ypatinga. Neabejoju, kad ir šiandien sutikęs gatvėje ją pažinčiau.
Dar kažko norėjau paklausti, gal paprašyti telefono, bet ji atsistojo ir nuėjo. Tuo metu dingtelėjo mintis, kad tai velnias su sijonu, bet dabar, praėjus daugiau nei 30 metų, suprantu, kad tai buvo mano angelas. Galiu drąsiai teigti, kad aš jį buvau dar ne kartą sutikęs, tiksliau, matęs per ištiestą ranką, bet nepaliečiau, nors jutau to Angelo pagalbą ir rūpestį.
Nubrėžtas mano „gyvenimo grafikas“ tekėjo tiksliai pagal tą grafiką. Dar tą patį rudenį, prieš pat 30-tą gimtadienį, likimas, o gal Angelas, atvedė į Paberžę pas tėvą Stanislovą, kuris pakeitė, įstatė mano gyvenimą į teisingas vėžes.
Angelas globojo, kai po kelių mėnesių Sausio-13-ąją su armatūros strypu saugojau Klaipėdos savivaldybę. Po to man pasiūlė geresnį darbą ir gavau naują KAMAZ -ą.
Prieš pirmą reisą į Rusiją nuvažiavau į statomą Klaipėdos Juozapo bažnyčią ir paprašiau kunigo, kad pašventintų mano sunkvežimį. Kunigas net pasimetė. Sako, to dar nėra buvę.
„Juk laivus šventina, mano sunkvežimis, kaip sausumos laivas, tai, manau, galima ir jį pašventinti“, – atsakiau. Kunigas sutiko. Išėjęs į lauką pašventino, kartu pasimeldėme, palinkėjo su Dievo pagalba saugiai važinėti ir visada sugrįžti namo.
Netrukus prasidėjo laukiniai devyniasdešimtieji ir toks palinkėjimas buvo labai svarbus, vertingas. Turiu pasakyti, man labai gerai sekėsi važinėti ir ne tik.
Netrukus su žmona susilaukėme sūnaus, susitvarkė dvasinė, moralinė ir finansinė gyvenimo pusė. Viskas ėjo, kaip ir nubrėžė. Aukštyn, po to tiesiai, po to vėl aukštyn, nė karto žemyn ir vis laukiau tos 60 ribos.
Ji sutapo su pandemija. Nepasakosiu, koks jausmas apimdavo gabenant krovinius tuščiais, pandemijos iššluotais keliais, ribojimais atvykus į įmones, keltuose, kuriuose nuo menkiausio kažkieno kostelėjimo visus keleivius apimdavo panika.
Mane globojo, man sekėsi, sėkmingai dirbau, nesusirgau, šalutinio skiepų poveikio nepajutau, sekasi ir dabar, bet...
Vaikai užauginti, namas pastatytas, medis pasodintas, darbe, šeimoje problemų nėra, atrodo, džiaukis gyvenimu, bet paskutiniu metu kažkas kažkur pradėjo mane vyti. Skubina padaryti kažką neaiškaus, nesuprantamo, nesuvokiamo. Gal tam įtakos turi dabartinis nestabilus pasaulis, žmonių susipriešinimas, viešos patyčios, pyktis, karai, ekonominės krizės, nerimas dėl anūkų ateities.
Skubu pasakyti, parašyti, nuvažiuoti, pavalgyti ir net nusimaudyti – lyg iš dušo bėgtų verdantis vanduo. Kartais atrodo, kad už nugaros stovi nelabasis ir kažkur mane vis veja. Negi į pragarą! Kartais be pagrindo ant kažko supykstu, sunervina eilinė kasdienė smulkmena ar tiesiog būnu piktas dėl to, kas esu piktas dėl nieko.
Retsykiais galvoje dingteli mintis: pavargau gyventi, gal užsidaryti kažkokiame vienatvės kampe, kuriame niekas manęs neras. Keistos mintys, nes juk darbas komandiruotėje, gyvenimas kabinoje – tai ir yra tas realus vienatvės kampas. Kur jau daugiau, nebent į vienuolyno celę.
Prieš šį reisą, kaip visada, užėjau su žmona į parduotuvę nusipirkti maisto kelionei. Nepamenu, kad kada būčiau užsukęs į knygų skyrių, atkreipęs dėmesį ar stabtelėjęs prie kokios knygos.
Šį kartą kaip įbestas sustojau prie knygų skyriaus lentynos. Mačiau tik vienintelę knygą. Ištrauktą į priekį, pastatytą ir pasuktą į mane. Man nieko nesakė nei autorius, nei vardas Ričardas, tiesiog jų nemačiau. Mačiau tik veidą ir akis. Nė akimirkos nedvejojęs, nesigilindamas, kas tai per knyga, įsidėjau į krepšį.
Žmona paėmė: „O, čia žurnalistės Laimos Lavaste knyga apie kunigą Ričardą Doveiką“.
Tik tada pasižiūrėjau į užrašus ant viršelio ir prisiminiau, kad yra Lietuvoje toks kunigas, nors nė karto jo nei per TV, nei gyvai neklausiau, o gaila.
Pajutau, kad knyga skirta man ir tai yra, ko man dabar reikia – kunigo Ričardo akių ir jo minčių.
Gal tai atrodys keistai, bet kai kunigo žvilgsnis atsirado šalia manęs, jaučiuosi lyg vėl būčiau šalia tėvo Stanislovo. Vairuodamas vis užmetu akį į kunigą Ričardą. Ramiau pasidarė. Nebekyla pyktis, kurį anksčiau sukeldavo eilinės situacijos kelyje ar kitos gyvenimo smulkmenos. Kaskart ką nors sakydamas, skambindamas, rašydamas pažiūriu jam į akis ir žinau, kaip reikia elgtis – tiesiog neskubėti gyventi. Net paklausiu, kelis kiaušinius pusryčiams kepti. :)
Jaučiu, kad Angelas, užbaigęs mano „gyvenimo grafiką“ ties 60, sugrįžo ir per šią knygą atvedė pas kunigą Ričardą.
Neskubėdamas po truputį ją skaitau ir jaučiu, kaip knyga, kunigas Ričardas pradėjo stabdyti tą beprotišką skubėjimą į niekur.
1999–2000 metų Rusijos ekonominės krizės metu daug vairuotojų „pakibo“ Europos aikštelėse. Kai kam teko stovėti ir ilgiau nei mėnesį.
Tuo metu į kai kurias aikšteles (daugiausia Olandijoje) savaitgaliais atvažiuodavo autobusas ir norinčius nuveždavo į bažnyčią – katalikų, ar provoslavų. Dabar daug vairuotojų dirba kadencijomis, savaitėmis, mėnesiais yra toli nuo namų, šeimų, palikti patys sau. Sutiksite, kad tokiame gyvenimo, darbo etape, labai trūksta paprasto, gero žodžio, Dievo palaimos ir tylios maldos.
Net turiu tokią mintį, pasiūlymą. Daug vairuotojų savaitgaliais stovi aikštelėse, be šeimų, namų, bažnyčios. Yra daug tikinčių kolegų, tai gal būtų galima kartais atvykti kunigui į vairuotojų susitelkimo vietas ir atlaikyti mišias, tarti ramų Dievo žodį ir kartu pasimelsti.
Juk anksčiau apaštalai, misionieriai tikėjimą, Dievo žodį nešė žmonėms, o tik po to žmonės pradėjo eiti į Dievo namus. Gal ir dabar po tokių mišių, Dievo žodžio, sukalbėtos bendros maldos vairuotojams bus lengvesnė vienatvė, saugesnis kelias, o grįžę namo dažniau apsilankys Dievo namuose.
P.S. Atėjo vasara, prasidėjo karščiai. Kalnuose teko daugiau stabdyti ir neatlaikė stabdžių kamera. Prakiuro. Bet vakaruose problemų nėra. Paskambinai ir atvažiuoja. Kol meistras tvarko, aš kunigo Ričardo Doveikos pamokslą skaitau. Oi, kaip brangiai atsiėjo tas pamokslo skaitymas, bet švento žodžio pinigais neįvertinsi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
